Žiemos laikas senka, piliakalnių žaidimas tęsiasi. Vasario 16-ąją nutarėm atšvęsti žygyje po Aukštaitijos piliakalnius. Šiame žaidime piliakalniai kryptims kažkaip gavosi paskirstyti nelabai proporcingai. Dzūkijos krypčiai jų teko net penki, o štai Aukštaitijai – tik du taškai. Bet vienas jų – piliakalnių kompleksas, tad visumoj turėjom įveikti net keturis kalnus.
Bet apie viską nuo pradžių. Apšilimui maršruto pradžioje buvo nužiūrėtas Šventos pažintinis mitologinis takas, einantis nuo Sirvėtos regioninio parko direkcijos. Tai 2014 metais įrengtas 1,3 km ilgio žiedinis takas, pilnas įvairiausių mitinių būtybių skulptūrų. Aušlavis, Ežerinis, Gabija, Giraitis, Javinė, Kelukis, Kremata, Maumas, Medeina, Upinis, Žemėpatis, Žemyna… Ir tai dar ne viskas. Pažintiniuose stenduose galima išsamiau su jais susipažinti. Kiekvieno pristatymui po pastraipą – dvi: kas toks, ką veikė, už ką buvo atsakingas? Tokiuose takuose ne tik atsipalaiduoji vaikštinėdamas gamtoje, bet ir sužinai kažką naujo, visiškai su gamta nesusijusio.
Apšilę ir išsijudinę su protėvių mitologija, patraukėm link pirmojo piliakalnio, bet pakeliui užmatėm nuorodą į kitą – Aučynų piliakalnį, netoli Saločio telmologinio draustinio. Nusukom pasižiūrėti. Pats piliakalnis nedidelis, veikiau piliakalniukas, stačiais iki 9 m aukščio šlaitais, datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio pradžia. Čia kiek išsiskirstėm. Aš nuėjau pažiūrėti, kas gero matosi nuo telmologinio draustinio ribos, o man bendražygiai sulipo į piliakalnį. Man nieko doro pamatyti nepasisekė – draustinio ribas saugojo miškas, o klampoti per jį nebuvo jėgų. O štai mano bendrakeleiviai atliko išsamius tyrimus, kodėl visas piliakalnis nuknistas šernų. Pasirodo tai dėl grybų – laumriešučio – kurie čia gausiai augo.
Po trumpo nusukimo į dešinę, patraukėm jau prie pirmojo esminio kelionės tikslo – Kačėniškės piliakalnio. Piliakalnis įspūdingų gabaritų, šoniniai šlaitai statūs, 22-23 m aukščio, galiniai – vidutinio statumo, 5-6 m aukščio. Datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga – I tūkstantmečiu.
Link piliakalnio veda trumpas 800 metrų pažintinis takas su įspūdingais pelkių vaizdais. Tad šiek tiek pasivaikščiojimo, šiek tiek pasikarstymo.
Po pirmojo piliakalnio užbaigėm pirmąją kelionės dalį ir atėjo metas pasistiprinti, ką sėkmingai įgyvendinom Ignalinoje, kavinėje „Žuvėdra”.
Visa antroji dalis sukosi netoli Ginučių. Pirmasis objektas – Ginučių vandens malūnas, pastatytas XIX a. antroje pusėje. Nors nebeveikiantis, malūnas iki šių dienų turi išsaugojęs autentišką įrangą.
Įspūdinga ir vandens malūno kaskada, po kuria karštą vasaros dieną stengiasi palįsti ne vienas drąsuolis. Kiti gi apsiriboja pabraidžiojimu išplatėjusiame Srovės upelyje ir pasidrožėjimu jo pakrantėmis bei upelyje susidariusiomis, juodalksniais apaugusiomis salomis.
Visai netoli Ginučių yra ir Ginučių-Papiliakalnės piliakalnių kompleksas. Pradžioje lipi į vieną piliakalnį, bet užlipęs iki pusiaukelės pamatai, viršūnės tai dvi. Ginučių ir gretimas Papiliakalnės piliakalnis tapatinamas su XIII–XV a. Šlaitai iki 20 metrų aukščio.
Nuo Ginučių piliakalnio paėjus kiek daugiau nei kilometrą kalvų gūbriu, priėjome kitą gamtos paminklą – Ladakalnį. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama. Ant jo niekada nebuvo pilies, kalnas naudotas apeigoms.
Žaidimo kvietime buvo minima, kad visi piliakalniai buvo arba nesenai pritaikyti lankymui, arba atnaujinti, deja, paskutiniame Aukštaitijos taške atnaujinimas nelabai buvo juntamas.
Štai ir visa trumpa Aukštaitijos kelionė. Kita stotelė – Žemaitija. Paskutinė žaidimo stotelė.