Temos Archyvai: Žygiai

Česnakinė Bražuolė

Nors tikrai žinojome, kad meškiniam česnakui žydėti dar anksti (žiedais jis apsipila pirmąją birželio savaitę), bet tas nesutrukdė bet kokiu oru nusiteikti pasivaikščioti Bražuolės slėnyje ir paieškoti jo žiedų. Gerai išsimiegoję, sekmadienį, gegužės 22 dieną nuvykome į Bražuolės stovyklavietę. Palikę automobilį stovėjimo aikštelėje, patraukėme upelės pakrante. 

Geras miško keliukas greitai baigėsi ir prasidėjo klampynės. Ėjimo tempas tapo lėtas. Juolab, kad dažnokai stabteldavome. Čia Bražuolė „suskyla“ tai į dvi, tai net į penkias vagas, sudarydama daugybę salelių. Nepakartojamas vaizdas. Nors fotoaparatą traukti iš kurpinės neskubėjau – buvo nenusakomai viskas šlapia po vakarykščio stipraus lietaus. Skaitykite toliau

Aukštadvario regioniniame parke. Balandis

Praeitais metais po Aukštadvario regioninį parką klajojome gegužės 20 dieną. Šiemet, jei atmestumėm keletą žieminių išvažiavimų, nuosekliam apėjimui išsiruošiau mėnesiu anksčiau – balandžio 18 dieną. Tikslų buvo keletas. Pirmiausia, pasižiūrėti tuščiavidurio rūtenio žydėjimą Spindžiaus miške. Antra, patikrinti, kaip sekasi dygti gegužraibiniams augalams Strėvos žaliajame take. Trečia, paieškoti pradygusių (o gal jau ir žydinčių) pievinių šilagėlių Verknės draustinyje.  Bet, jei atvirai, tai tiesiog pasižiūrėti, kas ir kaip dabar gamtoje reiškiasi. Ir visus tikslus nesunkiai pavyko įgyvendinti nužygiavus 13,17 km ir nuvažiavus 98,7 km. 

Leidęs Saulei aukščiau pakilti, iš namų išvažiavau apie pusę devintos. Kaip visada, pakeliui užsukant į Trakų Vokės benzino kolonėlę kavos, net nepastebėjau, kaip priartėjau prie Spindžiaus miško. Navigacija pagal koordinates atvedė beveik tobulai. Beliko išlipt iš automobilio ir nusileisti nuo kalniuko. Toliau – ramus grožėjimasis žydinčių rūtenių jūra. Daugiau apie juos čia nieko nerašysiu, nes paskyriau rūteniams atskirą įrašą. Skaitykite toliau

Žygis viržynais

Balandžio 1 dieną Dieveniškių regioninis parkas organizavo žygį Rūdininkų biosferos poligone. Ne paslaptis, kad greitu metu, kaip bebūtų gaila ir pikta, čia įsikels kariškiai, ir lankymasis poligone bus grietai apribotas. Šis žygis – lyg ir atsisveikinimas su poligono viržynais. Todėl suskubau registruotis, bijojau, kad nebeliks laisvų vietų. Ir ką jūs manot – aš buvau vienintelis žygio dalyvis. Kad mums dviese nebūtų liūdna su parko ekologe Aleksandra, prisijungė ir regioninio parko direkcijos kolektyvas.

Susitikome Rūdininkuose prie bažnyčios ir iš karto patraukėme link viržynų. Čia šalikelėje palikę automobilius, patraukėme smėlynais. Vos išlipusius iš automobilių mus pasitiko šernas, bet prie kompanijos neprisijungė, nubėgo savais reikalais. Skaitykite toliau

Bunkeriai ir šikšnosparniai

Kojelavičiaus gatvės bunkerio kulkosvaidžio bokštelis

Pavasaris nenumaldomai artėja, tuoj prasidės vegetacija, o su ja ir daržai, baigsis tinklaraščių rašymai, jiems paprasčiausiai nebeliks laiko. Bet kol kas dar bandau nepasiduoti ir viską spėti. 

Taigi, ilgojo savaitgalio grafikas buvo gana įvairus. Penktadienį – Ropėjų miškas, šeštadienį bonsai keliavo iš šiltnamio į lauką, o sekmadienį – „Bunkerių žygis“. Žygio planas nelabai sudėtingas: pirmiausia, Sapieginės pažintinis takas su Antakalnio bunkeriais (apie 5 km), tada – užkandam šašlykinėj prie Pučkorių atodangos ir praeinam Pučkorių pažintinį taką (dar 5 km), galiausiai – Kojelavičiaus gatvės bunkeriai (ne daugiau 2 km pirmyn atgal). 

Skaitykite toliau

Ropėjų miškas. Pirmas 2022-ųjų pavasarinis vizitas

Ropėjų miškai – tai Vilniaus ir Trakų rajonuose esantis miškų masyvas. Trumpas Wikipedijos išrašas:

Tai miškų masyvas pietryčių Lietuvoje, Trakų ir Vilniaus rajonuose, 10 km į pietus nuo Lentvario. Priklauso Trakų miškų urėdijai (Paluknio ir Ropėjų girininkijoms) bei Vilniaus miškų urėdijai (Panerių girininkijai). Apima 9,53 km² plotą.

Masyvą sudaro Ropėjų, Gojaus, Melekonių, Mikailiškių miškai. Būdingas lygus, kiek banguotas paviršius. Dirvožemiai jauriniai mažai sujaurėję smėliai, jauriniai priesmėliai. Pietuose teka Merkio baseino upės (Žvirgždė), rytuose – Vokės (Asdrė, Krempė). Pietuose telkšo 5 smulkūs ežerėliai (Karklotis, Karosinis, kiti bevardžiai). Rytuose yra Kaišialakių–Pagirių smėlio–žvyro karjeras, Asdrės slėnyje sutvenktas Kryžiškių tvenkinys. Šiauriniame pakraštyje telkšo Meduvio, Bedugniuko ežerai.

Čia teko ir ieškoti yamadorių, ir grybauti. Labai gražios vietos, nors miškai negailestingai kertami ištisais kvartalais. Skaitykite toliau

Apledėjusiais takeliais po Ribiškes

Nors žiema vis dar spardosi, kalendorinis pavasaris netruko peržengti slenkstį. Visiems smalsu, koks jis bus. Dar žiemą, padedami barsuko, spėliojame, ar greitas bus atšilimas, ar staigiai pabus gamta. Yra ir kitų senolių spėjimo būdų, pavyzdžiui, pagal pirmas tris pavasario dienas. Kovo pirmoji parodo, koks bus pavasaris, antroji – vasara, trečioji – ruduo. Visos šios dienos šiemet ganėtinai lepino su orais. Pirmoji pavasario diena buvo saulėta, rami. Antrosios rytas apsiniaukęs, bet netrukus pradėjo blykčioti saulė, kurios artėjant pietums buvo vis daugiau, o vakaras išvis buvo saulėtas. Trečioji diena – saulė pro debesis, kurių vis buvo tai daugiau tai mažiau. Nė lašo lietaus, nė vienos snaigės. Vadinasi, 2022 metų vegetacijos sezonas turėtų būti gana sausas, ir saulės sulauksime nemažai. Skaitykite toliau

Sekmadieninis maršrutas: Terešiškės – Rūdininkai – Senieji Maceliai

Šiandien pusę dienos skyriau gana dažnai lankomoms vietoms – pravažiavau maršrutu pro Terešiškes, Rūdininkų biosferos poligoną, iki pat Senųjų Macelių. Nelabai galiu pasakyti ir koks šio žygio tikslas. Kažko rasti negalėjau tikėtis… Gal tiesiog pasižvalgyt, kaip atrodo vietos, kuriose lankysiuos vasarą. Skaitykite toliau

Aukštadvario regioninio parko takai. Žaliasis Spindžiaus ežero ir Skrebio miško

Praėjus visais Neries regioninio parko pažintiniais takais, atėjo laikas pasidairyti plačiau. Ir čia be konkurencijos buvo nuspręsta – Aukštadvaris. Unikali ir mistiška erdvė, padavimuose pripildyta velniavos, o realybėje – neapsakomais gamtos turtais. 

Šiam šeštadieniui – net du pažintiniai takai. Pirmas – Žaliasis takas, jis gi Strėvos takas, Spindžiaus miško ar ežero pažintinis takas. Takas su daugeliu vardų. Bet kaip mes jį bepavadintumėm, apsilankyti čia verta visais metų laikais. Žiemą galima grožėtis baltais sniego apdarais, ieškoti išdžiūvusių retų augalų liekanų, pavasarį stebėti gamtos nubudimą, o rudenį – jos pasiruošimą kasmetiniam poilsiui. Na ir, žinoma, vasarą čia galima rasti po bent nedidelį stebuklą vos ne už kiekvieno medžio ar kupsto. Skaitykite toliau

Žemaitijos piliakalniai

Žemaitijos piliakalniai buvo suplanuoti savaitę anksčiau, Deja, kovidas ir kiti rūpesčiai šiuos planus pakoregavo – žygis nusikėlė vasario 19 dienai, vos kelioms dienoms po Aukštaitijos išvykos. Mūsų klimato sąlygomis „suplanuoti orus“ yra neįimanoma, tad prieš  kalias savaites net negalėjom įtarti, kad būtent tą dieną Lietuvoje siautės uraganas Junis (Eunice). Bet turint mintyje, kad neskrisim, jūroje neplaukiosim, o ant žemės pas mus dažniausiai saugu, nutarėm surizikuoti. 

Ir neapsigavom. Karstantis po piliakalnius audros metu įspūdžių spalvos tik paryškėjo. Vėjas jų viršūnėse košdavo taip stipriai, kad atrodė ausyse įkišti švilpukai. Skaitykite toliau