Paskelbti 2023 metų organizmai ir buveinė

2023 metų organizmai:

  • Pilkasis kiškis (Lepus europaeus),
  • Garbanotasis kiminas (Sphagnum squarrosum),
  • Kurklys (Gryllotalpa gryllotalpa),
  • Baltasis gandras (Ciconia ciconia),
  • Raudonasis auksabaravykis (Aureoboletus projectellus),
  • Stačioji žemenė (Sagina nodosa),
  • Medicininė dėlė (Hirudo medicinalis),
  • Šiaurinė linėja (Linnaea borealis),
  • Juostuotasis margašoklis (Marpissa radiata),
  • Vėgėlė (Lota lota).

2023 metų buveinė: Kerpiniai pušynai.

Informacijos šaltinis

Abejučių ąžuolas

Socialiniuose tinkluose pamatęs keletą reliktinės mizidės nuotraukų, užsinorėjau ir pats ją pamatyti. Deja, mano paieškos buvo nesėkmingos. O štai grįždamas namo, kelyje tarp Skirlėnų ir Daukšių, pamačiau lentelę „Abejučių ąžuolas 2”. Du kilometrai – ne atstumas, todėl tiesiog automatiškai pasukau į šoninį keliuką. Žvyrkelis buvo nesenai nuvalytas nuo negausaus sniego, todėl nesunkiai pasiekiau šį gamtos paminklą. 

Abejučių ąžuolas auga Asvejos regioniniame parke, tarp Asvejos ir Gilaušio (Ilgio) ežerų. Kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 3,7 m, skersmuo – 1,25 m, lajos plotis – 18 m, lajos aukštis – 22 m, viso medžio aukštis – 26 m. Medžio amžius 2000 m. nustatytas Preslerio grąžtu, tada jis buvo 230 metų, taigi dabar šiam senoliui – du su puse šimto. 

Ąžuolas aptvertas, yra net kelios informacinės lentelės. Šalia įrengta poilsiavietė, kurią reikėtų šiek tiek pakoreguoti. Mat laužavietė padaryta po pat ąžuolo laja, ir, sutapimas ar ne, bet nuo jos pusės medžio kamiene atsivėrusi nemaža žaizda prie žemės.

 

Amalas

Šiais metais kažkaip taip jau gavosi, kad dėmesys metų organizmams buvo gerokai sumažėjęs. Ir ne tik man. Apie daugumą jų nelabai teko pamatyti kažkokios platesnės informacijos metų eigoje. Pirmoji į akiratį papuolė sklaidžioji vaškaplutė Dūkštos pažintiniame take. Paprasčiausias sutapimas – take lankėmės šiam reiškiniui formuotis tinkamu oru. 

O juk galima buvo ir gyvavedį driežą pagaudyti, ir  smiltyninio gysločio paieškoti, ir pabandyti atskirti stuomeninę kerpsamanę – riestalapę raguotę. 

Na, bet su amalu, nominuotu 2022 metų sumedėjusiu augalu, susitikti pavyko ne kartą. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Tiesa, dar nesu matęs jo  žydinčio, čia reikės kada nepraleisti progos ir atidžiau į jį pažvelgti kovo-balandžio mėnesiais. 

Išsamiau šio augalo nepristatinėsiu – pakankamai išsamiai jį pristato Wikipedija. Tik keletas nuotraukose užfiksuotų susitikimų:

Žieminis žydėjimas 2022/2023

Jei trumpai – nieko naujo. Nelabai buvo kada įsigyti naujų augalų, o senieji žydi, atrodytų, kaip pagal grafiką. 

Per pirmuosius du žiemos mėnesius pražydo kalėdiniai kaktusai, geltonos klivijos, eucharis ir cimbidis. Iš naujakurių – bletilos, kurių taip ir nesugebėjau išnešti į vėsią patalpą. Vyraujanti spalva – geltona. 

Tiesa, kažko šią žiemą kiek apsileidę meileniai – kol kas tik pirmieji pradeda rodyti žiedinių pumpurų viršūnes svogūno kaklelio viršuje. Bet, manau, jie greitai kompensuos šį savo vėlavimą… 

Metų pradžia Ribiškėse

Nors praeitais metais, besilankydamas Ribiškių pažintiniame take, planavau jas aplankyti vegetacijos sezono metu, deja, trumpam buvau užklydęs tik žydint rūteniams. Per visą vasarą taip ir nesuradau laiko. O šiandien kažkaip netikėtai susiplanavom vėl prasieiti didžiuoju pažintiniu taku. 

Deja, nieko naujo pamatyti nepavyko. Skirtumas tik tas, kad pernai, jau pavasario pradžioje, buvo viso labo kelių laipsnių šaltukas, pavertęs visus takelius čiuožyklomis. O šiandien spaudė 12 laipsnių šaltis, buvo šiek tiek sniego, ir takeliai nebuvo tokie slidūs. Tiesiog puikus pasivaikščiojimas nuostabiu pažintiniu taku. 

Metų pabaigai – Rūdininkų biosferos poligonas

Atrodo, šių metų balandžio 1 dieną Dieveniškių regioninio parko organizuotas žygis viržynais buvo tarsi atsisveikinimas su Rūdininkų biosferos poligonu. Bet teko ten apsilankyti dar ne kartą. Tiesa, ne visais atvejais toje pusėje, kur pradeda įsitvirtinti kariškiai. Tad metų pabaigai nutarėm pamėginti laimę ir pasižiūrėti, kas gi ten vyksta. Skaitykite toliau

Tarpušvenitis – Strielčiukų ir Rokantiškių piliakalnio žygtakiai

Didžiosios metų šventės visada yra didelis krūvis organizmui. Ir ne tik nuo maisto gausos, bet ir nuo jo įvairovės. Prisivalgę per keletą dienų įvairiausių patiekalų, dažniausiai apsunkstame. Ir dažnas pasiryžta antrąją Kalėdų dieną paskirti iškrovai. Tik nesinorėtų kažkokio didelio krūvio – tai būtų organizmui stresas į kitą pusę. Geriausiai veikia nedidelis pasivaikščiojimas gryname ore – judesys ir deguonis sutvarko viską. 

Vilniečiams galiu pasiūlyti labai gerą programą – aplankyti du prie Naujosios Vilnios esančius žygtakius: Strielčiukų ir Rokantiškių piliakalnio. Čia labai gerai įrengta infrastruktūra. Prie pirmojo žygtakio yra nemaža automobilių stovėjimo aikštelė, prie antrojo – mažesnė, talpinanti 3-4 automobilius. Abiejuose yra informaciniai stendai, todėl labai smulkiai nepasakosiu, ką ten pamatysite. Juk informaciniai stendai, jie panašiai kaip ir gidai, padaro mūsų kelionę įdomesne. Beje, abu žygtakiai yra pažymėti Google žemėlapiuose, todėl rasti juos labai paprasta. Skaitykite toliau

Sfinksai

Tikrai nesu durgelių ar kitų vabzdžių mėgėjas, bet vieni jų man atrodo įdomūs. Tai – sfinksai (Sphingidae). Ir paaiškinti, kodėl, taip pat negaliu. 

Akiuotasis sfinksas

Deja. nedaug jų buvau sutikęs. Dabar, ilgais žiemos vakarais, peržiūrinėdamas vasaros sezonų nuotraukas, atrinkau keleto rūšių, kurias man pasisekė užfiksuoti nuo 2019 metų, nuotraukas. Įdomiausia, kad ta pati rūšis gali būti arba vikšro, arba drugio stadijoje. Kiaušinėlių ar lėliukių tikrai neieškojau, o jei ir būčiau radęs, greičiausiai nesuprasčiau, ką radau. Skaitykite toliau

Grybavimas 2022

Mano pomėgiai ir veiklos labai gerai išsidėsto metų eigoje. Žiemą – žygiai aplink ežerus ir pažintiniais takais, pavasarį ir rudenį – yamadorių paieškos ir ruošinių kasimas, vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį – pelkės ir orchidėjos. 

Bet viena aistra čia įsiterpia jau nuo vidurvasario – grybavimas. Nuo vaikystės esame išmokyti skaičiuoti baravykus tiesiog juos renkant. Todėl rezultatus susumuoti visai nesunku. Gaila, kad tik 2019 metais kilo mintis susikurti Excel failiuką ir juos fiksuoti pamečiui. 

Taigi, 2019 metais visa šeimyna surinko 229, 2020 – 2456, 2021 –  388 baravykus. Ir štai atėjo 2022-ieji. Visiškos nesėkmės metai. Mūsų kraštuose, kur grybaujame, baravykai nutarė nebesirodyti. Per visą sezoną jų radome vos 17. Žinoma, pasikliaujant socialinių tinklų nuorodomis, galima buvo pavažiuoti kiek tolėliau ir pabandyti laimę kituose Lietuvos regionuose. Bet tam paprasčiausiai nebuvo laiko. 

Tiesa, jau kuris laikas kiekvienais metais išbandau vis kokią naują, iki šiol nevalgytą grybų rūšį. Pernai Kuršių Nerijoje išvandžiau raudongalvį baravykūną  (Aureoboletus projectellus), šiemet – rudąjį trimitėlį (Craterellus tubaeformis).  Taigi, bent dalinai sezoną galima užskaityti ir laukti sekančių metų.