Mano pomėgiai ir veiklos labai gerai išsidėsto metų eigoje. Žiemą – žygiai aplink ežerus ir pažintiniais takais, pavasarį ir rudenį – yamadorių paieškos ir ruošinių kasimas, vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį – pelkės ir orchidėjos.
Bet viena aistra čia įsiterpia jau nuo vidurvasario – grybavimas. Nuo vaikystės esame išmokyti skaičiuoti baravykus tiesiog juos renkant. Todėl rezultatus susumuoti visai nesunku. Gaila, kad tik 2019 metais kilo mintis susikurti Excel failiuką ir juos fiksuoti pamečiui.
Taigi, 2019 metais visa šeimyna surinko 229, 2020 – 2456, 2021 – 388 baravykus. Ir štai atėjo 2022-ieji. Visiškos nesėkmės metai. Mūsų kraštuose, kur grybaujame, baravykai nutarė nebesirodyti. Per visą sezoną jų radome vos 17. Žinoma, pasikliaujant socialinių tinklų nuorodomis, galima buvo pavažiuoti kiek tolėliau ir pabandyti laimę kituose Lietuvos regionuose. Bet tam paprasčiausiai nebuvo laiko.
Tiesa, jau kuris laikas kiekvienais metais išbandau vis kokią naują, iki šiol nevalgytą grybų rūšį. Pernai Kuršių Nerijoje išvandžiau raudongalvį baravykūną (Aureoboletus projectellus), šiemet – rudąjį trimitėlį (Craterellus tubaeformis). Taigi, bent dalinai sezoną galima užskaityti ir laukti sekančių metų.
Visuotinės pandemijos laikais kiekvienas išvažiavimas į gamtą – didžiulė vertybė. Judesys, grynas oras, atsipalaidavimas. Rudeniop šios išvykos neretai turi ir kilnų tikslą – pasigrybauti.
Kasmetis daug emocijų teikiantis užsiėmimas – grybavimas. Vos tik prasideda pirmieji (nesvarbu kokie) grybai, tai tampa pagrindiniu užsiėmimu kiekvieną laisvą minutę.
Jau net pamiršau, kiek metų norėjau vis pagrybauti „balsevičiukų” Kuršių Nerijoje. Nors šie grybai Lietuvoje dar randami ir aplink Klaipėdą, pradėję plisti ir Dzūkijoje, bet Kuršių Nerijos grybavimai man visada prisimena su didžiausiu malonumu.