Diena buvo suplanuota intensyviai, bet pirmoji jos puse žadėjo būti rami: pasivaikščiojimas Vidzgirio botaniniame draustinyje, rūtenių fotosesija… Bet pamažu viskas apsivertė. Pradžioje ėjome keliuku, jis baigėsi, prasidėjo takelis. Takelyje atsirado ne tik vingiai, bet ir pakilimai bei nusileidimai, šonuose skardžiai. O tada jau kaip kulminacija – statūs šlaitai ir gilūs grioviai. Skaitykite toliau
Temos Archyvai: Pažintiniai takai
Aukštadvario regioniniame parke. Balandis
Praeitais metais po Aukštadvario regioninį parką klajojome gegužės 20 dieną. Šiemet, jei atmestumėm keletą žieminių išvažiavimų, nuosekliam apėjimui išsiruošiau mėnesiu anksčiau – balandžio 18 dieną. Tikslų buvo keletas. Pirmiausia, pasižiūrėti tuščiavidurio rūtenio žydėjimą Spindžiaus miške. Antra, patikrinti, kaip sekasi dygti gegužraibiniams augalams Strėvos žaliajame take. Trečia, paieškoti pradygusių (o gal jau ir žydinčių) pievinių šilagėlių Verknės draustinyje. Bet, jei atvirai, tai tiesiog pasižiūrėti, kas ir kaip dabar gamtoje reiškiasi. Ir visus tikslus nesunkiai pavyko įgyvendinti nužygiavus 13,17 km ir nuvažiavus 98,7 km.
Leidęs Saulei aukščiau pakilti, iš namų išvažiavau apie pusę devintos. Kaip visada, pakeliui užsukant į Trakų Vokės benzino kolonėlę kavos, net nepastebėjau, kaip priartėjau prie Spindžiaus miško. Navigacija pagal koordinates atvedė beveik tobulai. Beliko išlipt iš automobilio ir nusileisti nuo kalniuko. Toliau – ramus grožėjimasis žydinčių rūtenių jūra. Daugiau apie juos čia nieko nerašysiu, nes paskyriau rūteniams atskirą įrašą. Skaitykite toliau
Aukštadvario regioninio parko takai. Žaliasis Spindžiaus ežero ir Skrebio miško
Praėjus visais Neries regioninio parko pažintiniais takais, atėjo laikas pasidairyti plačiau. Ir čia be konkurencijos buvo nuspręsta – Aukštadvaris. Unikali ir mistiška erdvė, padavimuose pripildyta velniavos, o realybėje – neapsakomais gamtos turtais.
Šiam šeštadieniui – net du pažintiniai takai. Pirmas – Žaliasis takas, jis gi Strėvos takas, Spindžiaus miško ar ežero pažintinis takas. Takas su daugeliu vardų. Bet kaip mes jį bepavadintumėm, apsilankyti čia verta visais metų laikais. Žiemą galima grožėtis baltais sniego apdarais, ieškoti išdžiūvusių retų augalų liekanų, pavasarį stebėti gamtos nubudimą, o rudenį – jos pasiruošimą kasmetiniam poilsiui. Na ir, žinoma, vasarą čia galima rasti po bent nedidelį stebuklą vos ne už kiekvieno medžio ar kupsto. Skaitykite toliau
Pusiaužiemis
Sausio 25 dieną turime pusiaužiemį – metą, kai kiekvienas gamtos mylėtojas stengiasi pasivaikyti barsuką, įkyriai klausinėdamas jo, koks bus pavasaris. Šiemet pusiaužiemis yra darbo diena, tai dauguma barsukų liko saugūs, nes įkyrus klausinėtojai sėdėjo nuotoliniuose savo darbuose ir barsukams proto nekapstė. Skaitykite toliau
Ir dar šis tas…
Nors dar vakar vaikščiojom Karmazinų pažintiniu taku, šiandien vėl atsidūriau netoliese, todėl nutariau pamatyti dar kelias likusias „taškines” Neries regioninio parko įžymybes: Veigeliškių ąžuolą, Ąžuolų karalienę ir Karmazinų piliakalnį. Visos jos išsidėsčiusios netoli viena kitos. Skaitykite toliau
Neries regioninio parko takai. Karmazinai
Savaitgalis po savaitgalio, ir artėju prie Neries regioninio parko pažintinių takų pabaigos. Šiandien – penktasis iš šešių – Karmazinų pažintinis takas. Pats ilgiausias, bet tikrai ne sunkiausias.
Pasirinkome gerą maršrutą. Jei eiti nuo pat pirmosios mašinų stovėjimo aikštelės (būtent į ją pagal nutylėjimą atveda navigacija), ties pilkapynu sukti dešinėn link Neries, tai beveik visą laiką tenka leistis. Tik priėjus Velniakampį reikia įtempt visas jėgas ir užkopt į 60 metrų aukščio kalną gana patogiai suręstais laiptukais, ir toliau takas vėl faktiškai visą laiką leidžiasi žemyn.
Taigi, mums atsitiktinai pasisekė – būtent tokį maršrutą ir pasirinkome. Kadangi prieš mūsų žygį stipriai pasnigo, viskas atrodė balta, švaru, gražu. Miškas pradėjo žavėti vos išlipus iš automobilio. Mašinų stovėjimo aikštelėje buvom vieni. Skaitykite toliau
Neries regioninio parko takai. Dūkšta
Neries regioninio parko pažintinių takų iššūkis tęsiasi! Šiandien – Dūkštos pažintinis takas. Nors paties parko pristatomas kaip pats sudėtingiausias, man jis tikrai pasirodė lengvesnis nei Grabijolų. O ir populiaresnis – lankytojų buvo pilnos visos trys automobilių stovėjimo aikštelės.
Bet apie viską iš eilės. Atvykome gal kiek prieš 11 valandą. Oras buvo apniukęs, gražių nuotraukų tikėtis neverta, taigi, ramiai pradėjome eiti taku. Pasiklysti čia tikrai nėra kaip. Pirmiausia, takas gerai išmintas, be to, rodyklės, informaciniai stendai ir įspėjamosios lentelės sudėtos tobulai kruopščiai.
Neries regioninio parko takai. Grabijolai
Taip jau gavosi, kad šį sykį mane „ant ledo” paliko visi bendražygiai ir į suplanuotą žygį Grabijolų pažintiniu taku teko vykti vienam. Nežinau, gerai tai ar blogai, nes kai eini vienas, pasirenki savo tempą. Antra vertus, Grabijolų takas labai jau kalvotas, su daug skardžių, stačių pakilimų ir nusileidimų, tad nėra toks jau nekaltai nepavojingas – geriau tenai vykti su kompanija. Bet kaip jau gavosi, taip gavosi.
Kaip ir kitus Neries regioninio parko takus, Grabijolų pažintinį taką rasti yra nesunnku – jo koordinatės yra navigacijoje. Pusė šimto kilometrų nuo namų – ir aš jau vietoje. Geras ženklas – pakeliui teko praleisti traukinį. Atvykus tylu, ramu, automobilių stovėjimo aikštelėje nė vienos mašinos. Reiškia take būsiu vienas.
Neries regioninio parko takai. Dūkštų ąžuolynas
Sekantis pagal ilgumą po Saidės Neries regioniniame parke yra Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas. Informaciniuose stenduose jo ilgis nurodomas 2 km. Deja, takas išgyvena ne pačius geriausius laikus. Medinė jo danga beveik visa išardyta, takas nebėra žiedinis, nes perbristi jo viduryje esančią pelkę ne kiekvienam pavyktų. Bet dėl to tai nemažiau puiki pasivaikščiojimų vieta, juolab, kad galima apeiti taką „tauro ragų” formos maršrutais iš abiejų pusių – kelias pailgėja iki 4 kilometrų.
Taigi, pratęsėme pažintį su Neries regioniniu parku ir sausio 2 dieną nuvažiavome prie Dūkštų ąžuolyno. Oras buvo bjaurus. Po atšilimo vėl pašalus, žemės paviršių dengė ledukas, kurį nuo pat ankstyvo ryto lengvai apsnigo. Po to padavė dar sniego, kuris gan greitai perėjo į lijundrą. Slidumo viršūnė! Teko eiti labai atsargiai. Skaitykite toliau