Taip jau gavosi, kad šį sykį mane „ant ledo” paliko visi bendražygiai ir į suplanuotą žygį Grabijolų pažintiniu taku teko vykti vienam. Nežinau, gerai tai ar blogai, nes kai eini vienas, pasirenki savo tempą. Antra vertus, Grabijolų takas labai jau kalvotas, su daug skardžių, stačių pakilimų ir nusileidimų, tad nėra toks jau nekaltai nepavojingas – geriau tenai vykti su kompanija. Bet kaip jau gavosi, taip gavosi.

Kaip ir kitus Neries regioninio parko takus, Grabijolų pažintinį taką rasti yra nesunnku – jo koordinatės yra navigacijoje. Pusė šimto kilometrų nuo namų – ir aš jau vietoje. Geras ženklas – pakeliui teko praleisti traukinį. Atvykus tylu, ramu, automobilių stovėjimo aikštelėje nė vienos mašinos. Reiškia take būsiu vienas.

Šioje vietovėje viskas apipinta pasakojimais ir legendom. Net apie prie pat aikštelės esančias kapinaites, kuriose, pasak vietinių gyventojų, esant ramiam orui į trečią dieną po laidotuvių iš kapo pakyla migla ir blaškosi kol atsitrenkia į medį ir išsiskaido. Taip sakoma, kad išeina siela. Bet nesutikau nė vienos sielos ir, vadovaudamasis ženklais, patraukiau keliuku, vedančiu pro laukus.

Kairėje pusėje už laukų matėsi visa virtinė kalvų. Kiekviena jų turi savo dzūkiškus pavadinimus: Dzidziulis, Dzindzelovka, Juziški, Cypelis, Sloitas, Zapalina… Senesni gyventojai dar atsimena, kuris yra kuris. Įdomesnis priešais pat kapinaites stūksantis Cypelio kalnas, primenantis piliakalnį. Legendos byloja, kad jame užkasta bažnyčia ir kartais naktimis girdisi skambantis jos varpas.

Internete tako aprašymas atrodė tik kiek perspėjantis apie galimus nepatogumus: kalvos, jokių „patogumų”, reikia dėvėti neslidžią avalynę… Tako pradžioje šie perspėjimai atrodė keistai. Paprastas laukų keliukas, kuris link tolumoje esančių kalvų mane vedė daugiau tiesiai nei vingiavo. Bet ilgainiui dvi keliuko vėžios susiliejo į vieną takelį ir čia pat iškilo pirmoji „kalvelė”. Tiksliau 37 metrų aukščio kalnas su stačiu medžiais apaugusiu šlaitu.

Kalno šlaite čiurleno Ilgojos upelis, kitaip dar vadinamas Saldžiuoju. Fakto, ar tikrai jo vanduo saldus nepatikrinau, bet legenda apie lokį, nešusį statinę medaus ir dieduką Brazaliuką man patiko. Upelio šlaitai labai statūs ir nuostabiai gražūs, aplinkui pilna išvirtusių medžių. Deja, šis grožis pagaunamas akimis. Fotoaparatui Saldžiojo upelio slėnis (kaip ir visas Grabijolų takas) yra labai nefotogeniški. O informaciniame stende pateikiama informacija apie čia anksčiau buvusį kelią atrodo visiškai neįtikėtina.

Giliai atsidusęs kokius tris kartus ėmiau kopti į Zapalinos kalvą. Dieną pasitaikė kaip ir tam tinkama. Sausa, ir nors kalno takelį buvo sukaustęs šaltukas, labai slidu nebuvo, kalnas atrodė įveikiamas. Su nedideles atokvėpiais užsiropščiau į viršų kur tarp gausybės išvirtusių medžių buvo Zapalinos palivarko pamatai. Laikas čia darbavosi negailestingai. Nors palivarkas konfiskuotas ir sugriautas tik po Antrojo pasaulinio karo, kai kurie tarp pamatų išaugę medžiai jau buvo spėję supūti ir išvirsti, kartu su savo šaknimis iškilodami ir buvusių pastatų pamatinius akmenis.

Toliau takas vingiavo kultūrinės pievos, kurioje buvo pilna stirnų pėdų, pakraščiu. Pavyko ir vieną stirnaitę užmatyt. „O, kad taip dar kokį ragiuką radus” – šmėstelėjo mintis. Pasidairiau jų kol priėjau kitą informacinį stendą apie pusantro tūkstančio metų senumo Paalkių piliakalnį. Įsikūręs bevardžio upelio slėnyje, jis stačiais skardžiais saugojo savo gyventojus nuo priešų iš trijų pusių. O iš lyguminės pusės buvo įrengti grioviai ir pylimai. Dabar visus įtvirtinimus sulygino ir paslėpė erozija ir nuošliaužos. Nuo piliakalnio teko leistis apačion labai stačiu šlaitu. Buvau taip susikaupęs į nusileidimo procesą, kad net pamiršau užfiksuoti visus šiuos stačius šlaitus. Lyg to statumo būtų negana, šlaitų tvarkytojai nepasikuklino iškirstus lazdynus sumesti tiesiai ant tako – tikras neapdairumo ir netvarkingumo pavyzdys.

Nusileidus prie Sūriojo upelio, per kurį buvo nutiestas tiltas, teko gerokai paplušėti, kol įveikiau paskutiniuosius metrus, ir nutiestos virvės pagalba persiropščiau į kitą upelio pusę. Kažkodėl ši vieta minima kaip mistiškiausia ir baugiausia tako vieta. Apie tiltą yra daug pasakojimų, kad čia žmones pasitikdavusios būtybės krėsdavo visokias šunybes, praeivius viliodavę velniai, būta kitų įvairiausių istorijų. Ties šia vieta Neryje yra nemažai mitologinių akmenų, kurie matosi kiek paėjus link upės.

Toliau takas kilo vėl į viršų, jau ne taip stačiai, bet ne mažiau vingiuotai. Kai kur takelis nė kiek neišsiskyrė iš paties skardžio, todėl eiti teko labai lėtai ir atsargiai. Bet neužilgo pasiekiau Alkų ąžuolą. Įspūdingas vaizdas. Kamieno apimtis 5,12 m, medžio aukštis 18,0 m. Šis ąžuolas turbūt sunkiausiai pasiekiamas gamtos paminklas, kurį man teko iki šiol aplankyti.

Čia takas darosi kiek draugiškesnis lankytojams ir dar vieną kartą nusileidęs į upelio slėnį, pasuka atgal. Kaip bebūtų keista, nuo šios vietos sugrįžimas prie automobilio įvyksta labai greitai, nors laukė ne ką sudėtingesnis nusileidimas nuo Zapalinos kalvos.

Kadangi atvažiavau iki čia, tai neužsukti į patį Grabijolų kaimą būtų neatleistinas apsileidimas. Vienintele j gatvele nuėjau iki pusės kaimo ir pasukau atgal. Graži vieta, tik naujosios statybos pagadino visus reikalus.

Tiek apie šią kelionę. Pėstute nuėjau 3,73 km, nors nuvažiuoti iki tako teko visą pusšimtį. Pasakojimus šį kartą pasistengiau iliustruoti pavienėmis nuotraukomis, ir visko, ką perskaičiau informaciniuose stenduose, nepapasakojau. Nuvykite patys ir pajuskite Grabijolų apylinkių dvasią. Gražiausias šis takas turbūt pavasarį, kai žydi žibutės ir plukės.

Kita išvyka, jau po savaitės, į Dūkštos pažintinį taką, pristatomą kaip patį sudėtingiausią Neries regioniniame parke.