Neries regioninio parko pažintinių takų iššūkis tęsiasi! Šiandien – Dūkštos pažintinis takas. Nors paties parko pristatomas kaip pats sudėtingiausias, man jis tikrai pasirodė lengvesnis nei Grabijolų. O ir populiaresnis – lankytojų buvo pilnos visos trys automobilių stovėjimo aikštelės. 

Bet apie viską iš eilės. Atvykome gal kiek prieš 11 valandą. Oras buvo apniukęs, gražių nuotraukų tikėtis neverta, taigi, ramiai pradėjome eiti taku. Pasiklysti čia tikrai nėra kaip. Pirmiausia, takas gerai išmintas, be to, rodyklės, informaciniai stendai ir įspėjamosios lentelės sudėtos tobulai kruopščiai. 

Tako pradžioje, iš kairės pusės mus pasitiko Bradeliškių piliakalnis. Apie jį dar pakalbėsim, kai prieisim tako pabaigą.

Bradėliškių piliakalnis

Tik šioje tako dalyje matosi, kaip intensyviai čia darbuojasi bebrai.

Toliau eidami vingiuotu takeliu, priartėjome Dūkštų atodangą. Kaip manoma čia kadaise (prieš 10-12 tūkstančių metų) buvo ledyno pakraštys. Šiltėjant klimatui ir tirpstant ledynui, didžiulis vandens srautas išgraužė kalno šlaitą. Taip atsiradusi ši atodanga. Jos aukštis apie 15 metrų, ilgis – apie 20.  

Dūkštos atodanga ir buvusi užtvanka nuo kitos tako pusės

Priešais atodanga kadaise stovėjusi užtvanka. Vieno pavasarinio potvynio metu, pati Dūkšta sukilusi prieš žmogaus valią, užtvanką sugriovė ir dalį jos nunešė. 

Nuo atodangos atsiveria nuostabus vaizdas į Buivydų piliakalnį, bet ant jo dar užlipsime…

Buivydų piliakalnis nuo Dūkštos atodangos

Nusileidę nuo atodangos, priėjome seną Bradeliškių vandens malūną. Pastatytas XX a. pradžioje. Kadaise jis buvo prašmatnus pastatas. Vienoje dalyje gyveno malūnininkas, kitoje buvo mechanizmai miltams malti, naudojant Dūkštos vandens jėgą. Deja, per šimtmetį pasikeitė viskas: malūnas tarybiniais laikais buvo paverstas poilsio namais, o paskutinį kartą renovuotas 1972 metais, ir nuo to laiko tik griūva ir yra, dabar esti avarinės būklės. Bet  nuo senų laikų ši vieta buvo apipinta legendomis, kad čia tamsiu paros metu išdykaudavo nelabieji ponaičiai – velniai, kurie numušinėdavo praeiviams nuo galvų kepures. 

Dūkštos malūnas

Toliau keliukas vingiavo palei Dūkštos upelį, tai pakildamas į nedidelį kalniuką, tai nusileisdamas. Manau, šioje vietoje pats laikas įkelti nedidelė nuotraukų galerija su paties upelio vaizdais. Informaciniuose stenduose galima rasti informacijos apie šių vietų gyventojus – tulžį, vandeninį strazdą ir didžiąją miegapelę. Bet buvo naivu tikėtis kurį nors iš jų pamatyti, ypač šiuo metų laiku. 

Eidami palei upelį, grožėjomės jo tėkme, kyšančiais iš vandens akmenimis, nedideliais kriokliais ir medžiais apaugusiais išraiškingais šlaitais. 

Čia mūsų laukė ir pirmas gamtinis atradimas. Aptikome (ir gana gausiai)  2022 metų grybu paskelbtą sklaidžiąją vaškaplutę (Exidiopsis effusa). Labai įdomus grybas. auga ji vėlyvą rudenį ir šiltą žiemą. Kai oro temperatūra pliusinė ir pamažu ima šalti, vaškaplutė padengia savo dorojamą medį tarsi suledėjusiais plaukais, primenančiais Kalėdų senio barzdą. 

Sklaidžioji vaškaplutė (Exidiopsis effusa)

Lyg to būtų negana, prie pat upelio pamatėme nelabai anksčiau matytus, iki metro aukščio labai estetiškus sudžiūvusius augalus. Sėklų dėžutės priminė miniatiūrinis kiniškus žibintus. Kaip vėliau pasirodė, tai – dilgialapis katilėlis (Campanula trachelium). 

Dilgialapis katilėlis (Campanula trachelium)

Buvome taip užsiėmę grybais ir katilėliais, kad nepastebėjome, kaip dešinėje praėjome Giliąją griovą… Bet netrukus prieš mus iškilo Karmazinų atodanga (aukštis apie 35 m, ilgis apie 40 m). Čia takas metaliniu tilteliu persimeta į kitą Dūkštos pusę ir pasuka atgal. 

Karmazinų atodanga

Toliau mūsų laukė faktiškai vienintelė sunki, stati, aukšta įkalnė. Bet patogiai įrengti laipteliai leido ją įveikti beveik neuždusus. Užsiropštę atsidūrėme prie Šventojo Daubų ąžuolo. Tai pats storiausias šių apylinkių ąžuolas (kamieno skersmuo 1,57 m, kamieno apimtis – 4,95 m). Ąžuolo amžius apie 300 metų. Valstybės saugomu gamtos paveldo objektu paskelbtas 2005 metais. Informaciniuose stenduose – įdomūs pasakojimai apie šią pagoniškų maldų vietą. Pati tinkamiausia vieta bendražygių asmenukei…

Prie Daubų ąžuolo

Toliau kelionė tęsėsi gūbriu, palei kairėje ant šlaito augančių ąžuolų-senolių alėją. Ir taip iki Buividų piliakalnio ir jame įrengtos regyklos. 

Vaizdas nuo Buivydų piliakalnio regyklos

Pro debesis ėmė lįsti saulė. Dabar teko paėjėti kiek atgal, ir žvyrkeliu, vedančiu link Buivydų kaimo, pasiekti Bradeliškių piliakalnį. Bet prieš tai sustojome prie dar vieno stendo, pasakojančio apie šių vietų retą drugį – gencijoninį melsvį, o prie pat stendo aptikome ir sudžiuvusių gencijonų liekanas. 

Gencijonas

Nuo piliakalnio atsiveria vaizdas, kuriame Dūkšta „išsilieja iš krantų”, sudarydama  šlapią platų slėnį, labai tinkantį vandens paukščiams. 

Pažintinis takas ant Bradėliškių piliakalnio padaro kilpą ir nuvingiuoja žemyn, persimeta vėl per Dūkštą ir už kokio 100 metrų pasiekia automobilių stovėjimo aikštelę nuo kurios ir prasidėjo mūsų kelionė. 

Taigi, suvažinėję automobiliu pirmyn-atgal 96 km, o nuėję 4,91 km, labai puikiai praleidome dieną. Susumuojant pamatytus rezultatus: du piliakalniai, dvi atodangos, vandens malūnas, senolis ąžuolas, metų grybas ir daugybė nepakartojamų Dūkštos vagos vaizdų… labai neblogai. 

Iki šiol pažintiniai takai rikiavosi jų ilgėjimo tvarka. Kitą savaitgalį padarysime išimtį – aplankysime ilgiausią, Karmazinų pažintinį taką, o kiek trumpesnį Šilėnų paliksime Pasaulinės pelkių dienos išvakarėms.