Neries regioninio parko takai. Dūkštų ąžuolynas

Sekantis pagal ilgumą po Saidės Neries regioniniame parke yra Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas. Informaciniuose stenduose jo ilgis nurodomas 2 km. Deja, takas išgyvena ne pačius geriausius laikus. Medinė jo danga beveik visa išardyta, takas nebėra žiedinis, nes perbristi jo viduryje esančią pelkę ne kiekvienam pavyktų. Bet dėl to tai nemažiau puiki pasivaikščiojimų vieta, juolab, kad galima apeiti taką „tauro ragų” formos maršrutais iš abiejų pusių – kelias pailgėja iki 4 kilometrų. 

Taigi, pratęsėme pažintį su Neries regioniniu parku ir sausio 2 dieną nuvažiavome prie Dūkštų ąžuolyno. Oras buvo bjaurus. Po atšilimo vėl pašalus, žemės paviršių dengė ledukas, kurį nuo pat ankstyvo ryto lengvai apsnigo. Po to padavė dar sniego, kuris gan greitai perėjo į lijundrą. Slidumo viršūnė! Teko eiti labai atsargiai.

Dūkštų ąžuolynas – didžiausias Lietuvoje ir vienas seniausių. Jo ąžuolų amžiaus vidurkis siekia 200 metų. Senoliai tikrai įspūdingi. Ypač ten, kur sudaro grupes. Ir nors ąžuolynai, kaip ir kitos sengirės, panoraminių vaizdų atžvilgiu nėra fotogeniški, akys turėjo kur atsigauti. 

Neries regioninis parkas pateikia glaustą informaciją:

…ąžuolų paunksmėje namus sau randa daugybė rūšių retų ir nykstančių gyvūnų, augalų, grybų bei kerpių. Čia galima sutikti net 7 šikšnosparnių rūšis, didžiąją miegapelę, elnius, šernus, žaliąsias meletas, didįjį margąjį genį, juodąjį gandrą, mažąjį erelį rėksnį, pelėdas, lyg paukštį „čiulbančias“ varles – raudonpilves kūmutes ir kitus, mažesnius, padarėlius…

Deja, nei kokios konkrečiai šikšnosparnių rūšys, nei kas tie kiti mažesni padarėliai,  nei kokie reti augalai dar čia sutinkami, informacijos rasti internete nepavyko. Nebuvo jos ir informaciniuose stenduose. 

Pirmiausiai pasukome į kairę nuo automobilių stovėjimo aikštelės. Čia dar išlikęs medinių lentučių takelis iki pat Airėnų akmens, ant kurio iškalti paslaptingi ženklai -jų  mįslė dar iki šiol neįminta. Lobio ieškojimas po šiuo akmeniu rezultatų nedavė. Panašu, kad jis buvo koks nors apeiginis aukuras ar simbolis.

Jei nulipsite nuo lentučių takelio ir eisite toliau miško keliuku, netrukus prieisite pelkę. Takas per pelkę išardytas, todėl Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas tampa jau nebe žiedinis. Pelkę įveikti turbūt galėtų tik patys vikriausi ir šokliausi. Tikrai galima pereiti, šokinėjant nuo vienų medžių šaknų ant kitų. Mes nerizikavom ir pasukom takučiu į dešinę, greitai sugrįždami į automobilių stovėjimo aikštelę. 

Pusė tako įveikta. Beliko kita pusė. Tad pasukome nuo aikštelės dešinėn pro vaikų žaidimų aikštelės skulptūras. Čia visas takas irgi tęsiasi apie kilometrą iki tos pačios nepraeinamos pelkutės. 

Nors ant ąžuolų kamienų dairiausi retos kerpės –  plačiosios platužės, deja jos neužmačiau. Šioje tako dalyje atradau kitą retą augalą – aukštąją gegūnę. Visą jų pulką. Šiuo metu galime pamatyti tik orchidėjų stiebelius su sėklinėmis dėžutėmis, bet ir pagal juos galima nuspėti, kaip gražiai žydėjimas atrodė birželio-liepos sandūroje. 

Aukštoji gegūnė žiemą

Aukštoji gegūnė žiemą

Tad jeigu atmestumėm tako nepraeinamumą viename taške, daugiau kažkokių priekaištų jam nelabai galima rasti. Visur medinių lentučių takų tikrai čia nereikia, savo funkcijas puikiai atlieka miško takučiai. Baziniai informaciniai stendai yra, nors norėtųsi jų daugiau, ypač apie šikšnosparnius, kurių inkilų pilna prikabinėtą ant senolių ąžuolų.

Keliose vietose radom neūkiškumo apraiškas – krūvose sumestus nuimtus tinkliukus, kadaise saugojusius jaunus ąžuoliukus nuo žvėrių dantukų. Negaspadoriška kažkaip, juk pinigas mokėta, ir juos tikrai galima susidėti gražiai į sandėliuką ir panaudoti kitą kartą, o ne išmėtyti lankytojams po akim visame take. Bet gal toks jautrus emocinis požiūris į tas apsauginių tinkliukų krūveles buvo sąlygotas lijundros ir prasto oro…

Takas pilnas medinių skulptūrų, vaizduojančių senovės baltų dievus ir kitas mitologines būtybes. Kai kurios jų pernai per Kalėdas jau gavo ir aukų – kūčiukų karolius. O prie airėnų akmens radome ne tik pinigėlių, bet ir nesudegusių žvakučių. Tai labai pagyvina buvimą sename ąžuolyne. Tos kelios valandos po jį klajojant iš abiejų pusių tikrai neprailgsta. 

Kita stotelė – Grabijolų pažintinis takas…