Kojelavičiaus gatvės bunkerio kulkosvaidžio bokštelis
Pavasaris nenumaldomai artėja, tuoj prasidės vegetacija, o su ja ir daržai, baigsis tinklaraščių rašymai, jiems paprasčiausiai nebeliks laiko. Bet kol kas dar bandau nepasiduoti ir viską spėti.
Taigi, ilgojo savaitgalio grafikas buvo gana įvairus. Penktadienį – Ropėjų miškas, šeštadienį bonsai keliavo iš šiltnamio į lauką, o sekmadienį – „Bunkerių žygis”. Žygio planas nelabai sudėtingas: pirmiausia, Sapieginės pažintinis takas su Antakalnio bunkeriais (apie 5 km), tada – užkandam šašlykinėj prie Pučkorių atodangos ir praeinam Pučkorių pažintinį taką (dar 5 km), galiausiai – Kojelavičiaus gatvės bunkeriai (ne daugiau 2 km pirmyn atgal).
Bet jau nuo pirmos žygio minutės bendražygiai kiek pakoregavo maršrutą ir nukreipiamųjų ženklų Sapieginės take nebesilaikėm, o šovėm aukštyn į pirmą statų kalną. Maršrutas gerokai sutrumpėjo, bet pasunkėjo, buvo tikrai kardiotreniruotė. Apsukę ratą saugomu gūbriu (kuriame, beje ir miškinės lelijos populiacijos), nusileidome prie Antakalnio bunkerių.
Vienas iš Antakalnio bunkerių
Čia pastatyti net du informaciniai stendai. Vienas skirtas šikšnosparniams, kitas – patiems bunkeriams. Informacinių stendų informacija įdomiai supažindina tako lankytojus ties su vienais, tiek su kitais.
Antrojo bunkerio grotose buvo išpjauta ertmė, jame akivaizdžiai apsigyveno benamiai. Iš bunkerio sklido ne koks kvapas. Galima tik įsivaizduoti, kokia ten betvarkė ir kas tą kvapą sukelia. Papildomi rūpesčiai parkui su netinkamais „nuomininkais”. Ne tik jais atsikratyti, bet ir iškuopti jų veiklos padarinius.
Žygio planas kito ir toliau. Po Antakalnio bunkerių iš karto patraukėme į Kojelavičiaus gatvės gynybinius įtvirtinimus. Čia grotų nebuvo, o bunkeriai buvo net keturi. Ne į visus juos galima patekti ar visur praeiti. Bet pasižiūrėti tikrai buvo į ką. Labai savotiška, kiek slegianti, bet mistiška vidinė šių įrengimų atmosfera.
Leidžiantis į bunkerį
Faunos bunkeriuose sutikom nemažai. Pirmiausia akis patraukė spungės. Jų, nors ir negausiai, buvo kiekviename bunkeryje. Kai kuriuose bunkeriuose buvo pilna vorų, kurie nė nesiruošė dabar miegot. Bet svarbiausia – šikšnosparniai. Matėm jų net tris rūšis: šiaurinį šikšnį, vandeninį pelėausį ir europinį plačiaausį. Vamzdyje lubose užmatėm ir baltą vandeninį pelėausį. Pirmą kartą gyvenime mačiau šikšnosparnius tokius ramius ir iš taip arti. Šikšnosparnius pavyko aptikti dviejuose kraštutiniuose bunkeriuose. Deja, nuotraukų kokybė žemesnė už vidutinę – stengiantis netrukdyti žiemojančių gyvių, apšvietimas buvo minimalus, o išlaikymas maksimalus, ir rankų drebėjimas atliko savo „juodą darbą”.
Bunkeryje, esančiame Pučkorių pažintiniame take leidžiamas laisvas lankymasis. O gaila. Ten susigūžusį plyšyje aptikom europinį plačiaausį. Žiemojimo sąlygos baisios. Prie pat įėjimo plyšyje žiemojančio šikšnosparnio ramybę nuolat trikdo tako lankytojai. O juk būtų visai nesunku (ir nebrangu) uždėti grotas, kurios apsaugotų bunkerio vidų nuo spalio iki gegužės. tako lankytojai nelabai ką prarastų, o šikšnosparniai daug išloštų.
Po bunkerių laukė dar viena kardiotreniruotė – Pučkorių pažintinis takas. Penki kilometrai dažniausiai vingiuotu tiesiu taku su keletu visai rimtų pakilimų ir nusileidimų. Saulės laikrodis, Pučkorių piliakalnis, Tuputiškių draustinis (vienuose šaltiniuose jis botaninis, kituose geomorfologinis, o bendrame Wikipedijos sąraše jo išvis nėra), nuostabi Vilnelės vaga, Pučkorių atodanga iš apačios… Žodžiu, daugybė nuostabių vaizdų.
Pėsčiomis nuėjome ne daugiau 12 kilometrų, kurie nebuvo labai lengvi, bet labai įspūdingi.