Savaitgalis po savaitgalio, ir artėju prie Neries regioninio parko pažintinių takų pabaigos. Šiandien – penktasis iš šešių – Karmazinų pažintinis takas. Pats ilgiausias, bet tikrai ne sunkiausias. 

Pasirinkome gerą maršrutą. Jei eiti nuo pat pirmosios mašinų stovėjimo aikštelės (būtent į ją pagal nutylėjimą atveda navigacija), ties pilkapynu sukti dešinėn link Neries, tai beveik visą laiką tenka leistis. Tik priėjus Velniakampį reikia įtempt visas jėgas ir užkopt į 60 metrų aukščio kalną gana patogiai suręstais laiptukais, ir toliau takas vėl faktiškai visą laiką leidžiasi žemyn. 

Taigi, mums atsitiktinai pasisekė – būtent tokį maršrutą ir pasirinkome. Kadangi prieš mūsų žygį stipriai pasnigo, viskas atrodė balta, švaru, gražu. Miškas pradėjo žavėti vos išlipus iš automobilio. Mašinų stovėjimo aikštelėje buvom vieni.

Visame Neries regioniniame parke mane labai žavi senoliai, ne vieną šimtmetį skaičiuojantys ąžuolai, įsimaišę tarp kitų, gerokai jaunesnių, medžių. Ne išimtis ir Karmazinų pažintinis takas. 

Paėję kelis šimtus metrų, priėjome Karmazinų pilkapyną, išsidėsčiusį 10 ha plote, kuriame mūsų protėviai buvo laidojami V-VII a. Apsnigti trys archeologų atkurti natūralaus dydžio pilkapiai sniege atrodė išraiškingai. O viso jų čia virš šimto, tik dauguma sunkiai pastebimi. Apie visą pilkapyną gana išsamus pasakojimas informaciniame stende. 

Toliau sukant dešinėn šlaitu nusileidžiame prie Neries – vėlių upės. Šioje vietoje ji išsilieja į plačiausią vagą visame regioniniame parke. Pasiskaitę pasakojimus apie jos gyvenimą šimtmečių tėkmėje, besigrožėdami nešamu ižu ir saulės spinduliais, žaidžiančiais su šešėliais ant upės šlaitų, net nepastebime kaip atsiduriame prie aukščiausio pažintinio tako kalno – Velniakampio skardžio. Pakeliui informaciniuose stenduose – pasakojimai apie šių vietovių gyvūnus, medžiuose nemažai inkilų paukščiams ir šikšnosparniams. O Velniakampio skardžio papėdėje galime susipažinti su mitologiniais akmenimis, gulinčiais upės dugne. deja, Neris šiuo metų laiku gerokai pakilusi ir virš vandens simboliškai matosi vos viena kita akmenų „nugara”.

Neries regioninis parkas garsėja padavimais ir legendomis apie velnius bei raganas. Daug jų čia būta senovėje. Ir nenuostabu – ledynų suformuotas reljefas daugelyje vietų atrodo mistiškai ir baugiai. Todėl ir buvo apgyvendintas nelabais sutvėrimais. 

Į 60 metrų Velniakampio kalną teko kilt su keliais sustojimais. Bet ne todėl, kad kojas pailsinti, kad iš laipteliuose sumontuotų aikštelių pasigrožėti puikiais neries vingio vaizdais. Būtent užės vingis ir gavo pavadinimą „velniakampis”, nes senais laikais sielininkams kėlė nemažai problemų. 

Ši vieta – vienintelis sunkus pakilimas mūsų maršrute. Pakilę į maždaug 180 metrų virš jūros lygio aukštį, mes toliau tik leidomės žemyn.

Ant paties kalno – daugiamečių blizgių (Lunaria rediviva) populiacija. Ir tai bene vienintelis augalas, į kurį informaciniai stendai atkreipia dėmesį.  

Pravingiavęs kalno ketera, takas pasuka į vieškelį, kuriuo eina apie 1 km. Čia gausu medžių galiūnų: paprastojo ir raudonojo ąžuolų, europinių maumedžių. Galiausiai vėl pasukame į mišką ir toliau tolygiai leidžiamės žemyn tarp įspūdingų apsnigtų ledynmečių suformuotų šlaitų miškų kol prieiname jau aplankytą pilkapyną, o už jo – ir mūsų automobilių stovėjimo aikštelę. Kai išėjome, mūsų automobilį palikome vienišą apsnigtoje aikštelėje, grįžę pamatėme, kad jis turi jau keliolika „draugų”. O ir žmonių pažintiniame take netikėtai pagausėjo. 

Pagal žingsniamačio parodymus, nuėjome 7,4 km, nors tiesia žemėlapio linija maršrutas tesudaro 6,6 km. Reiškia  skirtumas – kopimas į kalvas ar nusileidimas nuo jų. 

Šį kartą nekėliau pavienių nuotraukų, o visas jas sudėjau į vieną galeriją, kurią kviesčiau pasižiūrėti ir žingsnis po žingsnio praeiti nors ir virtualiai Karmazinų pažintiniu taku. Ilgiausiu, bet ne sunkiausiu Neries regioniniame parke.