Taip jau pasaulis surėdytas – jie gyvena žymiai trumpiau už mus. Jie mums yra tik gyvenimo dalis, o mes dažniausiai jiems esam visas gyvenimas. Kalbu apie geriausius mūsų draugus ir augintinius – šunis. Daug jų buvo Juodšiliuose, kiekvienas nepakartojamas, savaip įsimintinas. 

Mikė atsirado namuose 2012 metų pabaigoje. Mama norėjo „mažo rudo lopinėlio”, palaikančio kompanija namuose. Netrukau pagal skelbimus rasti mažą šuniuką, tiesa, nelabai rudą, daugiau juoda su rusvomis letenėlėmis. Mikė atkeliavo jau turėdama vardą, nereikėjo jo galvoti. Jos ggyvenimo istorija buvo tragiška nuo pat pradžių: žiemą ją moteriškė rado kažkur Fabijoniškių laukuose, spaudžiant -10ºC šalčiui, tiesiog išmestą maksiminiame maišelyje. Po veterinaro patikros  (didelis susirūpinimas buvo plaučiukais), paaiškėjo, kad nieko blogo šuniukui nenutiko. Tačiau moteris negalėjo jos pasilikti – baisios pavydo scenos iš jau turimo šuns pusės. Taip mažylė atkeliavo į mūsų namus.

Guvi, smalsi, išdykus kaip ir visi maži šuniukai. Su viena baime – šiugždančių maišelių. Ją netrukome įveikti, kažkada įsidūkę, vieną maišelį sudraskėme į skutelius. Baimė, virtusi trumpam pykčiu, išgaravo visiems laikams. 

Šuns gyvenime visada yra tas laikotarpis, kai jis nebėra bejėgis šunytis, o senatvės negalavimai dar nepasireiškia. Būtent šiuo metu su šeimininkais jie patiria daugiausia nuostabių akimirkų. 

Mikė augo, stiprėjo, atlikdavo namų sirenos pareigas. Pradžioje važinėdavo su mumis į gamtą, grybaudavo. Tačiau vieną dieną įvyko lūžis – begrybaujant miške ar kažko išsigando, ar kažkur užsigavo. Nuo tos dienos jos nebebuvo galima įsisodinti į mažiną, ji tapo visiškai naminiu šunimi. Namai – kiemas, ir tai visa jos gyvenimo erdvė kur ji jautėsi gerai. 

Dar po keleto metų susirgo epilepsija. Pirmieji priepuoliai buvo itin sunkūs. Liga atsitraukė, man pradėjus dirbti nuotoliniu būdu. Kai nuolat yra kažkas namie, matyt šunelis jautėsi saugiau. Žinoma, ligos pasireiškimai atsikartodavo, bet buvo gerokai silpnesni. Senatviniai sveikatos svyravimai – tai neišvengiama. Tai skrandis, tai sąnariai. Galiausiai, gana gerai besijausdama, ji belipdama laiptais pasižeidė stuburą, nebevaldomos tapo galinės letenos, ir čia teko eilinį kartą kaip būna su gyvūnais apsispręsti ir paleisti, nebeleisti kentėti nematant išeities, nesitikint pagerėjimo…

Nuotraukos, tai tik vaizdiniai prisiminimai, užfiksuotos akimirkos. Visos emocijos išlieka neišdildomai atmintyje…