Kartą vedžiau žygį grupei moterų, kurias vienija kažkokio kiniško maisto papildo vartojimas. Nepamenu to papildo pavadinimo, bet visą kelią gyrė, kad jis augalinis ir padeda nuo visokių cholesterolių. Po to sustojom papietauti prie ežero ir ant stalo ėmė rastis kumpiai, dešros, pyragėliai… Žodžiu, viskas, kas tą cholesterolį ir kelia.

Kito žygio metu pas mane buvo gydytoja iš Vilniaus universiteto Santaros klinikų. Ji papasakojo apie vyrą, kuris, feisbuke prisiskaitęs apie meškinį česnaką, bet realybėje jo niekada nematęs, miške prisiskynė pakalnučių, kurių lapai labai panašūs, ir iš jų pasidarė salotas. Jam buvo labai neskanu, bet buvo įsitikinęs, kad labai sveika, todėl suvalgė viską. Netrukus atsidūrė reanimacijoje, kadangi sustojo širdis. Šį kartą pasibaigė laimingai, vyras išgyveno, bet Europoje praktiškai visi apsinuodijimo pakalnutėmis atvejai (kartais ir mirtini) susiję būtent su tuo, kad jos supainiojamos su valgomu meškiniu česnaku.

Tad aš pagalvojau, kad to meškinio česnako ar kažkokių stebuklingų papildų daugiausia ieško nesveiki žmonės. Nesveiki tikrąja to žodžio prasme – turintys viršsvorio, aukštą kraujospūdį, cholesterolį ir kitų bėdų. Bet ar meškinis česnakas padės? Jei ant stalo toliau bus kumpiai, dešros ir pyragėliai, o į mišką išeisi tik kartą–du per metus – niekas nepadės.

Atsiverčiau pagrindinį lietuvišką leidinį apie vaistinguosius augalus – 1973 m. išleistą „Vaistiniai augalai“. 23 autoriai, tarp jų ir Eugenija Šimkūnaitė. Tarp 183 vaistinių rūšių meškinis česnakas net neminimas – tik valgomasis česnakas, kurio savybės labai panašios į tas, kurios šiandien priskiriamos meškiniui. Lietuvoje nuo seno plačiai naudotas paprastasis česnakas (Allium sativum), kurio poveikis panašus, bet jis lengvai auginamas, prieinamas visus metus. Tuo tarpu meškinis česnakas auga lokaliai (Labanoro girioje net nėra jo), trumpai vegetuoja, greitai pradingsta vasarą. Kitaip tariant, jis tiesiog nebuvo praktiškai reikalingas.

Iš kur atsirado dabartinė mada? Realiai čia susikerta keli srautai. Vidurio Europoje, kur meškinis česnakas itin gausiai auga kalnuose, jis jau seniai populiarus ir yra tikra pavasarinė „kultūra“ (pesto, sriubos ir pan.). Nauja meškinio česnako vartojimo banga stipriai išplito po 2000-ųjų – per kulinariją, sveikatingumo laidas ir pan. Internete atsirado „natūralumo“ kultas. Facebook, YouTube, Instagram mirga žodžiai „detoksas“, „valantis organizmą“, „stiprina imunitetą“. Tai universalus šablonas, kuris pritaikomas beveik bet kuriam augalui.

Kartu tai sutapo su vis prastėjančiais visuomenės sveikatos rodikliais, ypač širdies ir kraujagyslių ligų srityje. Kitaip tariant, toks didelis dar vieno „detokso“ (meškinio česnako pavidalu) poreikis indikuoja ne mūsų grįžimą prie natūralumo, o tai, kokia visgi „šūdina“ dabartinė visuomenės sveikata, palyginus su tais laikais, kai žymiai daugiau žmonių patys sau užsiaugindavo normalaus, ekologiško maisto, valgydavo savo, o ne iš Kinijos atvežtą česnaką ir mažiau sėdėjo prie kompų ir telefonų, kur brangiai brukama reklama to, ko iš tikrųjų tau nereikia.
Iš to peršasi paprasta išvada: meškinis česnakas nėra mūsų tradicinės medicinos augalas. Greičiau nauja mada, kuri atėjo iš svetur ir buvo sustiprinta socialinių tinklų ir Youtube kanalų. Ieškoma paprasto, greito sprendimo sudėtingoms sveikatos problemoms. Ir tada vienu metu „ant bangos“ būna goji uogos, paskui chia, dabar – meškinis česnakas. Vyksta savotiška „atbulinė tradicija“: žmonės pradeda vartoti augalą, tada atsiranda pasakojimas, kad „senoliai taip darė“. Nors realiai, dažnai tai yra moderni praktika su praeities iliuzija.

Sveikatos šaltinis yra ne gražioje pakuotėje ar feisbuko išreklamuotoje žolelėje, o mūsų pačių kasdieniuose pasirinkimuose. Todėl, kai linkite vieni kitiems sveikatos, gal verta linkėti ne jos pačios, o valios ja pasirūpinti. Ir valgykit normalų česnaką, o meškinį palikit meškoms.
Beje, dažnai pasakojama, kad meška, pabudusi po žiemos, pirmiausia ieško meškinio česnako, kad „apsivalytų“. Graži istorija, bet realybė paprastesnė – meška ėda tai, ką randa. Jei randa česnaką – suės, jei ne – suės ką nors kitą. Po žiemos miego meškos ieško lengvai virškinamo, vandeningo maisto, todėl dažniausiai ėda žoles, jaunus ūglius, šakniastiebius. Tai yra daugiau „atsigavimo dieta“, o ne specifinė „česnako terapija“.

Nuotraukoje česnakiukas, kuris auga prie mano namų ir kuriuo pasidalino kaimynė iš savo daržo. Pasirodo, jį visai nesunku auginti savo sode ir jis lengvai dauginasi, todėl nėra jokios būtinybės plėšti iš gamtos. Bet aš jį auginu daugiau dėl grožio. Na, ir tam atvejui, jeigu dėl besaikio rinkimo šis augalas vėl atsidurs Raudonojoje knygoje…

Andriejus Gaidamavičius