Po žieminės depresijos mes labai dažnai pasiilgstame pavasarinės žalumus. Todėl nenuilsdami metai iš metų dalinamės pirmaisiais pavasariniais augalais, ypač žydinčiais. Jais netrunka sumirgėti visi socialiniai tinklai – snieguolės, žibutės, krokai, eleborai. Po to seka kiti gamtos objektai – šilagėlės, pirmieji pavasariniai grybai bobausiai. 

Šiemet žiema buvo šalta ir snieginga, mano kraštuose sniego storis siekė gerus 40 cm. Tirpo jis ilgai dėl keleto priežasčių – šiluma neskubėjo ateiti, pavasaris buvo sausas, ir lietus sniego sankaupų nenuplovė. Šįkart pavasaris buvo tradicinis, su besikaitaliojančiais atšilimais ir atšalimais.

Vis gi pirmieji žiedai ėmė lįsti jau kovo pradžioje. Kovo 8 d. pasirodė pirmieji snieguolių žiedpumpuriai.

Snieguoles sekė kylantys, šią žiemą kaip niekad gerai po sniegu peržiemoję eleborai. Pastarieji geri tuom, kad prasilaiko itin ilgai. 

Bet ir snieguolės, kadangi pavasaris buvo vėsus ir sausas, neskubėjo nužydėti. Žiedai sulaukė kovo pabaigos. 

O kovo pabaigoje, paskutinėmis dienomis ir prasidėjo visas paradas: jacintai, tulpės, šilagėlės…

Žodžiu, visa ta pavasarinė smulkmė, labai stipriai mus džiuginanti, ir iki vasaros pradingstanti po žeme iki kito pavasario. Sausi ir vėsūs orai šiems pavasario šaukliams yra gerai, nes būtent tada jie žydi gerokai ilgiau. Lietus nesugadina tokių gležnų žiedų kaip krokų.

Na, ir paskutinieji – rūteniai, scylės, chionodoksos… Netruks pasirodyti ir pakalnutės, nors jos jau kitos kompanijos, po žydėjimo nenunykstančios, o lapus išlaikančios iki pat vėlyvo rudens.

Šiųmetis pavasarinis žydėjimas tikrai gausus ir ilgas. Kitiems metams, manau, pagausinsiu pavasarinių efemeroidų  pulką erančiais.