Labai paprasta mintis, šovusi galvon 2024 metais. Gyvenime teko rinkti kultūrines uogas – braškes, remontantines avietes bei žemuoges, gervuoges, šilauoges. Laukinėje gamtoje žemuogiavau, aviečiavau, mėlyniavau, girtuokliavau, grukniavau, spanguoliavau. O štai tekšiaut neteko. 

Tekšės (Rubus chamaemorus) mūsų kraštuos auga, nėra dažnos, bet yra vietų, kur jos gana gausiai dera. bet juk įdomiau kur toliau nusitrenkus. Ir štai buvo pasirinkta Švedija. Kelionė suplanuota kiek mažiau nei prieš metus, ką tik tekšių sezonui pasibaigus. Buvo pakankamai laiko paruošti „namų darbus”, ir „prikabinti” prie kelionės dar šiek tiek nuotykių – endemines ir retas orchidėjas, žydinčias tuo pat metu. Apie šią kelionės dalį čia.

Kadangi į kelionę nutariau pasiimti ir Gają, reikėjo pagalvoti, kaip čia geriau nusigauti iki Umeo. Vilnius – Ryga – Talinas – Helsinkis – Vasa – Umea. Du keltai ir 1300 km vairavimo. Beveik paros kelionė.  Normaliai… Ir visai neprailgo…

Dvi dienas palaipiojus kalnais, prisižiūrėjus ir prisifotografavus retų nematytų žiedų, pelkių plokštumas atrodė labai malonus, o klampojimas per kiminus nė kiek nevargino. 

Pirmoji uogavimo diena. Tekšės

Gerai pailsėję po kalnų aplankėme keletą nedidelių pelkučių ir vieną didesnę. Buvome kiek per anksti, uogoms prisirpti reikėjo dar keleto dienų. Tačiau uogautojam tai tik į naudą. Laukė paros kelionė atgal. ir tekšės būtų greičiausiai gerokai patižusios. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Antroji uogavimo diena. Tekšės ir šiaurinės avietės

Tuo pat metu noksta ir labai populiarios Švedijoje šiaurinės avietės (Rubus arcticus). Mažos, bet labai kvapnios uogos. Nuvykome jų pažiūrėti į Umeelveno upės deltos gamtos rezervatą. Upė gauna pradžią Skandinavijos kalnuose ir neša savo vandenis 460 kilometrų į Botnijos įlanką. Upės delta – Ramsaro saitas, skirtas paukščių apsaugai. 

Deja, ir šiaurinės avietės dar nepaspėjo sunokti. Todėl teko tenkintis saujele spėjusių prisirpti. Pastebėjau, kad ten, kur auga šiaurinės avietės, daugiausia gali rasti ilgalapių saulašarių (Drosera anglica), o tekšėms draugiją palaiko apskritalapės (Drosera rotundifolia). 

Keletas akimirkų iš „šiaurinio aviečiavimo”

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šiaurinės avietės – daugiau susipažinimui iš arti. Po to sekė nuostabi pilna tekšių pelkė. Nerealūs vaizdai ir prarastas laiko pojūtis. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bet ne tik pelkės vaizdai įstrigo atmintin. Keliukų, vingiuojančių miškais link pelkių grioviuose buvo gausu dėmėtųjų gegūnių (Dactylorhiza maculata), miškuose – šiaurinių linėjų (Linnaea borealis) ir nerealiai mane sužavėjusių švedinių sedulų (Cornus suecica).

Tekšės kelionei buvo saugiai supakuotos į mažus plastikinius kibirėlius. 

O parvežus namo, pažertos plonu sluoksniu ir kasdien perrinkinėjamos, Sunokusios – iškart šaldomos. Žiedsosčiai sudžiovinami, jie bus arbatoms kaip ir tekšių lapai. 

Puiki kelionė, puikūs įspūdžiai, vitaminingos lauktuvės…