Tikrai nesu durgelių ar kitų vabzdžių mėgėjas, bet vieni jų man atrodo įdomūs. Tai – sfinksai (Sphingidae). Ir paaiškinti, kodėl, taip pat negaliu. 

Akiuotasis sfinksas

Deja. nedaug jų buvau sutikęs. Dabar, ilgais žiemos vakarais, peržiūrinėdamas vasaros sezonų nuotraukas, atrinkau keleto rūšių, kurias man pasisekė užfiksuoti nuo 2019 metų, nuotraukas. Įdomiausia, kad ta pati rūšis gali būti arba vikšro, arba drugio stadijoje. Kiaušinėlių ar lėliukių tikrai neieškojau, o jei ir būčiau radęs, greičiausiai nesuprasčiau, ką radau.

Taigi, pirmoji man pakliuvusi į objektyvą – rausvasis kamaninis sfinksas (Hemaris fuciformis). tais metais (2019) labai gausiai sužydėjo mano laiku nenugenėtos ligustrų gyvatvorės. Ir begerdamas popietinę kavą, birželio 15 dieną, per vidurdienio karštį pastebėjau „mikro kolibrį”, geriantį ligustrų žiedų nektarą. Taip, šio dieninio drugio ir  kolibrio skrydis man pasirodė labai panašūs. Ilgokai jis man „pozavo”, bet ryškių nuotraukų gavosi vos keletas. 

Keista, kiemo teritorijoje daugybė ligustro gyvatvorių. Priklausomai nuo metų jos kartais būna kruožščiai apgenėtos, o kartais labai apleistos. Kartais joms leidžiama žydėt, o kartais ne. Bet niekada per dešimtmetį nesu matęs ligustrinio sfinkso vikšro. 

Sekanti rūšis, pakliuvusį į objektyvą, pasitaikė jau tik 2021 metais. Beieškant melsvųjų gencionų ant Linkmenų piliakalnio, buvo lipikinis sfinksas (Hyles gallii) vikšro stadijoje. Taip pat jį sutikau ir antrosios žaliosios plateivės talkos metu šiais metais. 

Taip pat 2021 metais, medvarlių savaitgalio Renavo dvare metu nufotografavai su naktine šviesos gaudykle pagautus akiuotąjį (Smerinthus ocellatus) ir lifustrinį (Sphinx ligustrii) sfinksus.

Ligustrinis sfinksas

Ir paskutinioji pažintis su sfinksais buvo šių metų rugpjūčio pabaigoje. Tiesiog savo darže. istorija gana įdomi. dėl laiko stokos šiais metais labai apsileidau ir daugelio vietų nenusiravėjau. Darže palei ligustro gyvatvorę priaugusios sprigės sėkmingai nužydėjo ir barstė sėklas. O sprigių lapus labai smagiai taršė gal keliolika pievinio sfinkso (Deilephida elpenor) vikšrų. 

Stebėjau juos gal keletą dienų. Orai tuo metų vėso, o jų vis mažėdavo. Matyt užmačiau juos laimingo atsitiktinumo dėka, nes būtent šiuo metu jie viens paskui kitą krito žemėn ir rausėsi ten, kur virs lėliukėmis ir, tikėkimės, sėkmingai peržiemos. 

Kadangi nesu entomologinių naktinių drugių gaudynių entuziastas, tai pamatyti suaugėlius nelabai tikiuosi. Bet vikšrų sutikti norėtųsi daugiau.