Didžiosios metų šventės visada yra didelis krūvis organizmui. Ir ne tik nuo maisto gausos, bet ir nuo jo įvairovės. Prisivalgę per keletą dienų įvairiausių patiekalų, dažniausiai apsunkstame. Ir dažnas pasiryžta antrąją Kalėdų dieną paskirti iškrovai. Tik nesinorėtų kažkokio didelio krūvio – tai būtų organizmui stresas į kitą pusę. Geriausiai veikia nedidelis pasivaikščiojimas gryname ore – judesys ir deguonis sutvarko viską. 

Vilniečiams galiu pasiūlyti labai gerą programą – aplankyti du prie Naujosios Vilnios esančius žygtakius: Strielčiukų ir Rokantiškių piliakalnio. Čia labai gerai įrengta infrastruktūra. Prie pirmojo žygtakio yra nemaža automobilių stovėjimo aikštelė, prie antrojo – mažesnė, talpinanti 3-4 automobilius. Abiejuose yra informaciniai stendai, todėl labai smulkiai nepasakosiu, ką ten pamatysite. Juk informaciniai stendai, jie panašiai kaip ir gidai, padaro mūsų kelionę įdomesne. Beje, abu žygtakiai yra pažymėti Google žemėlapiuose, todėl rasti juos labai paprasta.

Strielčiukų žygtakis yra žiedinis, galima rinktis kelis maršrutus – ilgesnį ir trumpesnį. Ilgesnis tęsiasi 3,5 km, trumpesnis – 2,5. Pirmiausia keliauninkus pasitinka Rokantiškių piliavietė. Manoma, kad čia stovėjusi pilis yra viena seniausių Lietuvoje, ją XII a pastatė kunigaikštis Alšis. Po to, bėgant amžiams keitėsi jos savininkai, pilis buvo perstatinėjama, stiprinama, kol galiausiai praeito šimtmečio viduryje ją sugriovė Maskvos kariuomenė. 

Pilis stovėjo ant kalno stačiais šlaitais, ir tik vienoje pusėje jungėsi su kalvų virtine, kuria vingevęs kelias vedė į Strielčiukų kaimą. Į kalną būtina užkopti. Nuo jo atsiveria Naujosios Vilnios panorama. 

Toliau einant taku, informaciniai stendai mus supažindina su šių vietovių istorija. Žygtakis nužymėtas: ilgoji atkarpa balta-mėlyna-balta, trumpoji – balta-žalia-balta. Tam tikra atkarpa sutampa ir su 100 km Vilniaus takų žiedu. 

Vaizdai tikrai nenuobodūs. Žygtakis prasideda senuose eglynuose.

Vėliau pakraščiuose pasirodo brandūs drebulynai. 

Ėjome trumpąja dalimi, nes tam tikroje vietoje pametę baltai-mėlynai-baltą žymėjimą, pasukome į kairę. Teko užkopti į kalvų virtinę. Čia prasideda mišrūs miškai, o vėl artėjant prie piliavietės – brandžios klevų giraitės. 

Rokantiškių piliakalnio žygtakis gerokai trumpesnis – tik 1,1 km. Jis veda ratu aplink I tūkst. – II tūkst. pradžia datuojamą piliakalnį. Nors karai labai apardė piliakalnio šlaitus, jis vis dar ryškiai išsiskiria iš aplinkinių kalvų. 

Piliakalnis įsikūręs Murlės upelio slėnyje. Murlė – reiškia burną arba nosį (kažkaip man sąskambis su žodžiu murmėti). Upelis už 1 km įteka į Vilnelę. Viso upelio vaga vingiuoja apie 5 km.  Ne vienoje vietoje patvenktas. Ant vieno iš tokių tvenkinių ledo mums besilankant vyrukai žaidė ledo ritulį. 

Tiek Rokantiškių piliavietė, tiek piliakalnis dabar apaugę mišku. Nenuostabu – taip apaugę Lietuvoje 80 proc. piliakalnių. 

Geras trumpas, viso tik apie 3,5 km siekiantis pasivaikščiojimas. Išdegintos kalorijos ir įsodrintas deguonimi organizmas. Labai norėtųsi apsilankyti šiuose žygtakiuose (ypač Strielčiukų) vegetacijos sezono metu, bet atrodo, kad tuomet visada pasitaiko „svarbesnių” lankytinų vietų.