Šis žygis organizuojamas jau nuo seno, tiesa, ne kiekvienais metais. Anksčiau apsistodavome gamtininkų bazėje, esančioje Obelų rage. Dabar tiesiog pasivažinėjame aplankydami aplinkines apylinkes. Žygiui pasirinkome liepos 22 dieną.
Tai turbūt mažiausiai įtampos turintis iš visų žygių – nieks niekur neskuba. Numatytas maršrutas gali būti ir neįgyvendintas, niekas dėl to nesijaudina.
Pirmasis taškas, kuriame stabtelėjom ir pavalgėm vėlyvuosius pusryčius buvo Giedralio ežeras. Čia yra automobilių aikštelė, įrengta laužavietė ir staliukas su suolais. O nusileidus prie ežero, atsiveria gražus vaizdas.
Tolimesnis tikslas – Ūsių ežeras. Nuo jo pietinės dalies apie 600 metrų yra nutolusios trys nedidelės pelkutės su ežerėliais. Čia pasižvalgėme pelkinės laksvos. Neradome, bet pavargome, todėl pameditavome ant miško paklotės, prisimindami jaunas dienas.
Po to sekė maudynės Ūsių ežere, atsigaivinome.
Toliau – Antaliedės apylinkės. Lyg vieno karto būtų ne gana, nusprendėm antrą kartą „užlipt ant to paties grėblio” ir pagal studentų mokslinių darbų koordinates paieškoti gedučio. Neradome.
Tada sekė Linkmenų piliakalnis. Aplinkinės pievos buvo kruošščiai nušienautos, o piliakalnis paliktas. Čia užmatėme laukinių česnakų, kelių rūšių katilėlių, radome lipikinio sfinkso vikšrą. Bet svarbiausia – gana gausią melsvojo gencijono populiaciją.
Keletas gencijono kerų augo piliakalnio šlaito apačioje. Net neįtarėme, kad visas grožis viršuje, todėl kiekvieną piliakalnio šlaito metrą apžiūrinėjom sunkiai puškuodami.
Gencijonų paieškojom dar kitoje vietoje, bet ten buvo visos kalvos kruopščiai nušienautos.
Paskutinysis taškas – jau šiemet aplankytas Juodupės slėnis. Čia – tik šliaužiančioji sidabriukė, bet labai gausiai pridygus.
Atrodo, tiek nedaug, bet diena praėjo tikrai nuostabiai, ramiai, su gausybe įspūdžių.