Amazonės lelija

Amazonės lelija – Eucharis (Eucharis x grandiflora) – amarilinių šeimos svogūninis augalas. Paplitęs, kaip ir nusako pavadinimas, amazonės upės baseine Pietų Amerikoje, dažniausiai sutinkamas Kolumbijoje ir Ekvadore. Tai dviejų rūšių (E. moorei ir E. sanderi) natūralus hibridas. Kultūroje jis dažnai painiojamas su E. amazonica. Abiem šiom rūšim naudojamas tas pats bendrinis pavadinimas „Amazonės lelija”. 

Tai pailgą svogūną turintis augalas su kotuotais lancetiškais tamsiai žaliais lapais. Balti žiedai susitelkę į skėtinį žiedyną. Žiedai malonaus silpno kvapo. 

Eucharis auga ištisus metus be jokio ryškaus ramybės periodo. Intensyvaus augimo metu reikalinga didesnė oro drėgmė. Žydėjimas taip pat nėra labai prognozuojamas – augalas pražysti gali bet kuriuo metų laiku, bet paprastai tai nutinka ryškiau trumpėjant ar ilgėjant dienai (rugsėjo, kovo mėnesiais).

Mano auginamas eucharis auga nepersodinamas eilę metų dideliame, 40 cm skersmens vazone. Čia sutelpa ir didie ji svogūnai, ir atžalos. Mat taip ankštai auginamas jis gausiau žydi. Per dideliame vazone pasodintas augalas prad-ioje intensyviau vegetatyviškai dauginasi, kol užpildo visą jam skirtą vazono tūrį svogūnais, o tada ima intensyviau žydėti. 

Substratui nereiklus. Mėgsta humusingą, neutralios reakcijos, laidų vandeniui substratą. 

Kadangi augalas neturi ramybės periodo, nešioju jį pirmyn-atgal į šiltnamį vasarai, į namus žiemai. Šiltnamyje auginamas po persiko medžiu, daliniame pavėsyje, gaudamas tik ryškesnės ryto saulės. Namuose žiemą pralaukia ant pietinės palangės. Pasikeitus sąlygoms,(pavyzdžiui, pernešus į šiltnamį ar atvirkščiai, nudžioviną didžiąją dalį senų lapų ir išleidžia naujus. 

Mėgsta būti sistemingai ir gana gausiai laistomas. Taip pat reikia nepamiršti jo tręšti, geriausiai bent šiek tiek huminių rūgščių turinčiomis trąšomis. 

Iš euchario keistenybių pastebėjau vieną – jis žiemą, besiliesdamas lapais su lango stiklu niekada neapšąla, net kai lauke daugiau nei dvidešimt laipsnių šalčio. Tačiau prasidedant pavasariui, prie lango besiliečiančios lapų dalys labai greitai nuo intensyvėjančios saulės nudega. 

Vasarą šiltnamyje lapkočiai būna ko ne dvigubai trumpesni, bet tai paaiškinama šviesos intensyvumo skirtumu. 

Trumpai tariant, augalas gražus ir nereiklus.