Praeitais metais po Aukštadvario regioninį parką klajojome gegužės 20 dieną. Šiemet, jei atmestumėm keletą žieminių išvažiavimų, nuosekliam apėjimui išsiruošiau mėnesiu anksčiau – balandžio 18 dieną. Tikslų buvo keletas. Pirmiausia, pasižiūrėti tuščiavidurio rūtenio žydėjimą Spindžiaus miške. Antra, patikrinti, kaip sekasi dygti gegužraibiniams augalams Strėvos žaliajame take. Trečia, paieškoti pradygusių (o gal jau ir žydinčių) pievinių šilagėlių Verknės draustinyje. Bet, jei atvirai, tai tiesiog pasižiūrėti, kas ir kaip dabar gamtoje reiškiasi. Ir visus tikslus nesunkiai pavyko įgyvendinti nužygiavus 13,17 km ir nuvažiavus 98,7 km.
Leidęs Saulei aukščiau pakilti, iš namų išvažiavau apie pusę devintos. Kaip visada, pakeliui užsukant į Trakų Vokės benzino kolonėlę kavos, net nepastebėjau, kaip priartėjau prie Spindžiaus miško. Navigacija pagal koordinates atvedė beveik tobulai. Beliko išlipt iš automobilio ir nusileisti nuo kalniuko. Toliau – ramus grožėjimasis žydinčių rūtenių jūra. Daugiau apie juos čia nieko nerašysiu, nes paskyriau rūteniams atskirą įrašą.
Rūteniai čia buvo ne vieni. aplinkui įsimaišę pulkais baltažiedės ir geltonžiedės plukės, vištapienės, kiek rečiau medžiais apaugusiuose plotuose – ir žibutės. Užmačiau ir kelias gegužines žvynašaknes, styrančias iš po pernykščių lapų. Žodžiu, akys ir mintys pradėjo relaksacijos procesą. Visą žygį sudėjau į vieną galeriją, kuri, manau, išsamiai vaizdais dar kartą papasakos viską, tik įspūdingiau.
Po rūtenių – į orchidėjų paiešką Strėvos (Spindžiaus) žaliajame take. Iki orchidėjų kalnelio čia tenka paėjėti daugiau nei du kilometrus, bet argi tai rūpi, kai kalba eina apie šias gražuoles. Pakeliui protakoje, jungiančioje Stankos ir Spindžiaus ežerus plaukiojo paskendęs kažkokio gyvūno kūnas. nesupratau, ar šernas, ar elnias, nes nesimatė galvos. Taip pat išdidžiai plaukiojo vieniša gulbė nebylė. Orchidėjų kalnelyje radau išdygusias blandis, po pernykšte žole dar slėpėsi, bet jau buvo pradėjusios dygti ir plačialapės klumpaitės. O štai tiek lizduolės, tiek aukštosios gegūnės dar nerodė jokių gyvybės ženklų. Apie garbenius nė užsiminti neverta – jų pamatyti net nesitikėjau. Nesimatė orchidėjų kalnelyje ir šiųmečių driežlėlių.
Bet labiausiai norėjau surasti kiaušininės dviguonės daigų. deja, kad ir kaip stropiai jų ieškočiau, neradau nei vieno. Keista, nes šios orchidėjos, mano žiniomis, dygsta vienos pirmųjų.
Kitas žygio taškas – Strėvos įgriuva. Čia pakelėje žiemą buvom radę miškinės lelijos sėkloją, deja, dabar jokių sudygusių lelijų nebuvo matyt. Tik bepradedančios žydėti vėjalandės šilagėlės. Parkas gerai jomis rūpinasi – prie ko ne kiekvieno plotelio įkalta informacinė lentelė apie šiuos augalus. ir – jokių brakonierių duobučių.
Toliau pakeliui užsukau į Zabarauskų ir Čižiūnų kapinaites aplankyti prosenelių kapų, uždegti žvakutes.
Tikėjausi rasti rūtenių ir prie Velnio daubos, bet čia tik žibutės, plukės ir plautės. Bet užtat kokios žibutės – kas penkta rausvo atspalvio.
Toliau patraukiau link Verknės draustinio, čia pernai stebėjome gausią pievinės šilagėlės populiacija. Bet neradau net pradygusių daugelių. Jei norėsiu žūt būt jas pamatyt, teks apsilankyti po mėnesio.
Ir pabaigai, lyg būtų dar negana – Skrebio miškas. Čia žibutės ir baltažiedės plukės tiesiog tvieskė žydėdamos kilimais. Skrebio takas išsiskiria savo pavasarinėmis nuostabiomis žydinčių augalų dangomis, kai vienos rūšys keičia kitas. Gražūs žemaūgių pavasarinių žiedų kilimai čia tiek balandžio, tiek gegužės mėnesiais.