Jau senokai nedariau kokių nors pietų pertraukų išvykų. Vienai tokiai pasitaikė proga – masinis scylių žydėjimas. Taigi, greiti pietūs, bėgte į automobilį ir pirmyn apžiūrėti Bernardinų ir Rasų kapinių. 

Scylė (Scilla) – smidrinių (Asparagaceae) augalų gentis, kuriai priklauso daugiametės svogūninės žolės su pamatiniais linijiškais lapais. Jų žiedai sukrauti kekėse. Apyžiedis mėlynas arba rausvas. Vaisius – tribriaunmė dėžutė. Gentyje yra apie 90 rūšių. Lietuvoje kaip dekoratyviniai augalai auginamos kelios rūšys: dvilapė scylė (Scilla bifolia), paprastoji scylė (S. pratensis) ir sibirinė scylė (S. siberica). Pastaroji mūsuose dažniausia.

Sibirinė scylė nuo seno pas mus neaugo, yra atvežtas ir auginamas darželiuose, sodybose, kapinėse. Būdama labai gaji ir visli, scylė netruko užkariauti ramias senąsias kapines. Išdygdama anksti pavasarį, trumpai pražydėdama ji tapo nepamainoma sezonine senųjų kapinių puošmena.

Bernardinų kapinės yra Vilniaus Užupyje, Vilnios dešiniajame krante, svarbus istorinis – kultūrinis objektas. Plotas 3,6 ha. Įsteigtos Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu 1810 m. Vilniaus miesto dūmai paskyrus 2,6 ha sklypą. Čia 1810 m. spalio 2 d. pradėta laidoti, o kapinės pašventintos 1810 m spalio 14 d. Kapinių pašventinimui atminti pastatytas laikrodis, centre pastatyta mūrinė klasicistinė įsteigimo koplytėlė su paminkline lenta ir medine Nukryžiuotojo skulptūra.

Kapinėse paskirais plotais, neretai susiliedamos į didesnę visumą, dabar karaliauja sibirinės scylės. Tiesa, jos čia ne vienos. Joms kompaniją palaiko paprastasis rūtenis, sudarydamas nuostabias kompozicijas. 

Rasų kapinės yra Vilniaus pietrytinėje dalyje, Rasų kvartale; Rasų− Ribiškių kalvyne. Tai vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje. Rasų kapinės yra dvejos: Senosios Rasos, įsteigtos 1801 metais (apie 1820 metus aptvertos mūro siena); jų viduryje pastatyta neogotikinė Rasų kapinių koplyčia (1841−1850 m.) su varpine (1888 m.), ir Naujosios Rasos (įkurtos po I pasaulinio karo už slėnio). Senąją ir naująją kapinių dalis skiria Sukilėlių gatvė.

Čia sibirinių scylių yra atrodytų kiek mažiau, bet apart rūtenių su jomis kompozicijas sudaro ir geltonžiedės plukės bei vištapienės. Be to, čia pasitaiko albinosinių paprastųjų rūtenių, kurių neteko pamatyti Bernardinų kapinėse. 

Vaizdai tikrai kerintys ir dvelkiantys ramybe. Manau, kad ilgainiui ir naujesnės Vilniaus kapinės anksčiau ar vėliau įgaus panašų vaizdą, kai bus nustotos intensyviai prižiūrėti ir lankyti.