Paskutię žygio dieną nuo pačio ryto jau neretai apima šioks liūdnumas nuo minties, kad „viskas tuoj baigsis”. Bet reikalų Kuršių Nerijoje dar turėjome sočiai. Taigi, pusrytėliai ir pirmyn į trasą.
Oras nuo ryto buvo dar giedresnis, dar labiau buvo sukilęs vėjas. Pats tas grožėtis tviskančiomis saulėje kopomis.
Taigi, antros dienos rytas išaušo labiau saulėtas ir labiau vėjuotas. Rudeninėse kelionėse dar smagu ir tai, kad temsta anksti, o švinta vėlai. Iš vienos pusės – blogai, nes pamatyt spėji gerokai mažiau, iš kitos pusės – gerai, nes geriau pailsi ir daugiau atsipalaiduoji.
Baigdamas šiems metams suplanuotą įrašų apie metų įspūdžius seriją, noriu papasakoti apie labai puikią kelionę po Kuršių Neriją. Suplanuota viskas buvo dar per karantiną, žiemos metu, įgyvendinta rugsėjo viduryje.
