Taigi, antros dienos rytas išaušo labiau saulėtas ir labiau vėjuotas. Rudeninėse kelionėse dar smagu ir tai, kad temsta anksti, o švinta vėlai. Iš vienos pusės – blogai, nes pamatyt spėji gerokai mažiau, iš kitos pusės – gerai, nes geriau pailsi ir daugiau atsipalaiduoji. 

Pusryčiai ir nedidelis puskilometrio pasivaikščiojimas iki Pervalkos švyturio. Kitaip dar vadinamas Arklių švyturys, Žirgų rago švyturys yra Kuršių mariose, įrengtas ant nedidelės dirbtinės salos, prie Pervalkos, ties Arklių ragu. Švyturio aukštis 14 m. Veikia automatiškai – siunčia matomus baltus signalus, kurie yra matomi už 13 km. Pamatai akmens mūro, sienos kniedytų metalo lakštų, varpo formos skardinis stogas. Viduje – metaliniai laiptai ir apėjimo aikštelė su metaliniais turėklais.

Priėjom, pasižiūrėjom ir patraukėm atgal link automobilio. Mūsų laukė svarbiausias šios kelionės taškas – Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Pirmoji gaudyklė tarp Juodkrantės ir Pervalkos buvo pastatyta dar 1962 metais. Žiedavimo stotis įsteigta 1986 metais, bet 2010 demontuota, o 2011 pastatyta naujoje vietoje Juodkrantėje prie jūros. Internete galima rasti duomenų, kad per 1962-2013 metus Kuršių nerijoje sužieduota 500 tūkst. paukščių.

Mums nepasisekė, dėl atšalusio oro ir didelio vėjo paukščių tinkluose nebuvo. Pamatėm tik pačius tinklus ir nuostabią jų aplinką. 

Bet nėr to blogo, kas neišeitų į gerą – už krepšelio ir į grybus… Pirmą kartą gyvenime prisirinkau „balsevičiukų”. Ir ne tik prisirinkau, bet ir prisifotogrfavau, ir paragavau. Plačiau apie tai skaitykite čia. Į kitus grybus net dėmesio labai nekreipiau, dar į krepšelį pakliūdavo tik rudmėsės.

Pusdienis tinkluose prabėgo labai greitai, atsisveikinę su šeimininke, patraukėm į Juodkrantę ieškoti pietų. Net nepamenu, kokioje užeigoje pietavom, bet ir neįsiminė ji gal todėl, kad maistas nebuvo labai skanus. Po pietų – pasivaikščiojimas marių pakrante Juodkrantėje ir smėlio skulptūrų apžiūra. Pasivaikščiojimas po pietų gerai, nes maistas geriau pajuda iš skrandžio ir ne taip sėda į lašinius, nors artėjant žiemai riebalinis sluoksnis vis labiau pasiteisina. 

O kad pasivaikščiojimo nebūtų per mažai – pakopinėjom po Raganų kalną:

Dar viena atrakcija Juodkrantėje – Gintaro įlanka, dabar garsėjanti savo nendrinėmis skulptūromis, kurios čia eksponuojamos tik vieną vasarą, o per rudens lygiadienį sudeginamos. Anksčiau, kai 1855 metais čia buvo rasta gintaro, įlankos reikšmė buvo kitokia. 

Dabar pamatėm čia ir kormoranų, ir baltąjį bei pilkąjį garnius.

Būti Juodkrantėje ir nė karto neaplankyti kormoranų kolonijos – neatleistinas aplaidumas. Ši vieta atrodė gana kraupiai. daugybė mirusių medžių skeletų. O apačioje – vešlūs juodauogio šeivamedžio sąžalynai su retais šermukšnių intarpais. Matyt jiems patinka trąšus ir rūgštus dirvožemis. Šeivamedžiai nokino itin sultingai atrodančias didžiules uogų kekes. 

Automobilių stovėjimo aikštelėje, prie konteinerių, šeimininkavo lapė. Lapė matyt buvo avarijon papuolus, „daužta” kakta, ir beveik nebijojo žmonių. Turėdama vieną tikslą – pasistiprinti, ji drąsiai kuisėsi aplink konteinerius išbarstytose šiukšlėse. 

Atsisveikindami su Juodkrante stabtelėjome ant Avino kalno apžvalgos aikštelės…

O dienos pabaigai – netrumpas pasivaikščiojimas pajūriu ties Pervalka. 

Užtat vakarienė buvo karališka – svieste troškinti „balsevičiukai” su svogūnais ir bulvėmis, įskaitant ir tas kelias rudmėses, kurios ne atsitiktinai pakliuvo į krepšį. 

Miegas po sotaus maisto paprastai būna sunkus (ypač neįprastoje vietoje), bet tiek prisikvėpavus gryno oro su fitoncidais bei jodu, miegojosi gerai ko išaušo trečia diena…