Paskutię žygio dieną nuo pačio ryto jau neretai apima šioks liūdnumas nuo minties, kad „viskas tuoj baigsis”. Bet reikalų Kuršių Nerijoje dar turėjome sočiai. Taigi, pusrytėliai ir pirmyn į trasą. 

Oras nuo ryto buvo dar giedresnis, dar labiau buvo sukilęs vėjas. Pats tas grožėtis tviskančiomis saulėje kopomis. 

Pirmoji stotelė – vaizdas į mirusias kopas, čia pat kiek pavažiavus, bet faktiškai nuo Pervalkos pakraščio. Šiek tiek teko paėjėti mišku, nes privažiuoti iki pat apžvalgos aikštelės nebuvo galima. Miškas buvo gana įvairus: ir su drėgnesnių lapuotynų priemaišą, ir paprastosios pušies su retomis aikštelėmis, ir mišrus spygliuočių – paprastoji, kalninė pušys, lyg šiek tiek radome ir bankso. 

Apžvalgos aikštelė į Mirusias kopas įrengta Naglių rezervato pietiniame pakraštyje. Visur stropiai sukalti kuoliukai su ženklais, kad čia prasideda rezervatas ir vaikščioti draudžiama. Aikštelėje suolas/gultas, ant kurio patogiai galima stebėti tiek marias, tiek ir pačias kopas. 

Atviroje vietoje vėjas košė per ausis, todėl grožėjimasis vyko paskubomis, ir greitai patraukėme tuo pačiu vaizdingu miško takeliu atgal. 

Apsilankymo Kuršių Nerijoje negalima būtų užskaityti, jei nepasivaikštai po kalnapušynus. Deja, jie jau nebe tokie, kaip mano studijų laikais prieš 30 metų. anksčiau kalnapušės buvo dailios, vaizdai kai iš paveikslų. Dabar viskas suaugę, sušabakštėję, nemažai pušų išvirtusios. Žodžiu, „vaizdelis ne koks”. 

Ir pagaliau paskutinioji kelionės stotelė – Naglių rezervato pažintinis takas. Susimokėję lankytojo mokestį patraukėme mediniu takučiu, kuris vos užkilęs į kalną baigėsi. Toliau iki apžvalgos aikštelės teko klampoti per smėlį. 

Vaizdai pasakiški tiek kopiant ant kopos, tiek ir pačioje aikštelėje viršuje. Pekeliui esančios užpustytų kaimų kapinaitės atrodo tikrai mistiškai. Niekada negalėtum pagalvoti, kad čia šituose smėlynuose kažkada gyveno žmonės. 

Pasikrovę emocijų grįžome atgal, išgėrėme automobilių stovėjimo aikštelėje (kuri tokiam lankytojų srautui yra gerokai per maža) kavos, patraukėm link Juodkrantės. Čia laukė paskutinė veikla – rūkytos žuvies paieškos. Juodkrantėje iki šiol už žuvį negali atsiskaityti banko kortele – nesuprantamas man šis archaiškumas, o ir paaiškinamas tik mokesčių slėpimu. Bet kažkaip sukrapštėme paskutinius centus ir rūkyti unguriai bei kitos gėrybės keliauja į bagažinę savo kvapais salone erzindami Ają – mūsų ištikimą bendražygę šių trijų dienų metu. 

Bijodami neįkliūti kamščiuose prie kelto, nuskubėjome link perkėlos. Pasisekė, iškart pakliuvome į keltą, nors už mūsų jau pradėjo formuotis automobilių eilė. 

Viskas turi pradžią ir pabaigą, taip ir mūsų kelionė. Trys dienos netruko prabėgti. 

Bevažiuodami link Viešvėnų, užmatėme dar vieną gamtos paminklą – Mingėlos ąžuolą. medžio kamieno apimtis 7,7 m, aukštis 15,7.  Spėjamas amžius nenurodomas nei informaciniame stende, nei enciklopedijose. Pavadinimas kildinamas iš netoliese vis dar gyvenančių žmonių pavardės. Apie šį ąžuolą sukurta labai daug įvairaus siužeto legendų. 

Viešvėnuose mūsų ekipažas sumažėjo, toliau patraukėme Vilniaus link. Pakeliui dar pravažiavome vieną atmintiną vietą – Bilionių piliakalnį – respublikinės reikšmės archeologinį paminklą, kitaip dar vadinamą Švedkalniu ar Šventkalniu. Tai viena iš spėjamų Pilėnų lokalizacijos vietų. Ant piliakalnio iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, todėl gerai matomos jo formos. Iš tolo atrodo, kad tai dvi viena ant kitos pastatytos piramidės suapvalintais kampais. Piliakalnį iš visų pusių juosia miškai ir pelkės.

Toliau – tolygiai nuobodus ir ilgas važiavimas autostrada. Tačiau mintys su malonumu analizavo praėjusios kelionės įspūdžius ir neleido užsnūsti…