Baigdamas šiems metams suplanuotą įrašų apie metų įspūdžius seriją, noriu papasakoti apie labai puikią kelionę po Kuršių Neriją. Suplanuota viskas buvo dar per karantiną, žiemos metu, įgyvendinta rugsėjo viduryje. 

Žygis prasidėjo nuo sostinės, rugsėjo 17 dienos 6 valandą ryto. Pajudėjome autostrada link vakarų. Pirmas tikslas – surinkt į vieną ekipažą visus žygeivius, tad nuo autostrados nusukome Viešvėnų link. Ekipažas susirinko – trys „tankistai” ir šuo…

Čia, netoli Viešvėnų, ir buvo pirmas įdomus žygio taškas – vešlioje pievoje stebėjome šių metų organizmą didįjį kukurdvelkį. Trumpa fotosesija, ir kelionė tęsiasi Klaipėdos link. Su keltu pasisekė, laukti nereikėjo ir jau netrukus sustojome senosios perkėlos automobilių aikštelėje ir patraukėme link Lietuvos jūrų muziejaus. Pasikrovimas įspūdžiais tęsiasi. 

Kol lankėmės muziejuje, stipriai įsilijo. Oras tikrai nežadėjo nieko gero. Bet nieko nepadarysi, koks jau bus, toks – tris dienas turime gan intensyvią programą. Todėl nieko nelaukdami, jau spėję sušlapti, patraukėme į kitą Kursių Nerijos galą – Nidą. Bevažiuojant lietus silpo, dangus giedrėjo, bet stiprėjo ir vėjas. 

Nidoje trumpam išsiskirstėme. Kas nuėjo pasivaikščioti ir apžiūrėti miestelio, nusipirkti vakarienei žuvies,  o aš patraukiau į Mizgirdų gintaro muziejų. Šis muziejus buvo atsidaręs visai neseniai ir lankytojus viliojo didžiausiu Lietuvos gintaru – Perkūno akmeniu. Bet ne tik šis eksponatas buvo vertas dėmesio. Labai apgalvota visa ekspozicija, lankytojus supažindinanti su gintaro atsiradimu, jo paplitimu Žemėje, rūšimis (inkliuzų kolekcija labai žavinti), gintaro panaudojimu, jo savybėmis. Čia galima užsisakyti tiek gido paslaugas, tiek sudalyvaut virtualioje ekskursijoje, nes muziejuje yra moderni įranga, kur ekranuose galima pamatyti visą pasakojimą. 

Po tokios kultūrinės programos kitas tikslas – gamtinis. Tai – Parnidžio kopa. Ši pustoma smėlio kopa į pietus nuo Nidos yra viena aukščiausių smėlio kopų Europoje. Kopa yra iškilusi 52 m virš jūros lygio, seniau buvusi dar aukštesnė. Į šiaurę nuo kopos stūkso Urbo kalnas, į pietus – tarpkopinė raguva, vadinamasis Tylos arba Mirties slėnis. Rytuose kopos šlaitai remiasi į Kuršių marias. Pietinė kopos dalis apželdinta kalnų pušimis. Per kopą įrengtas beveik dviejų kilometrų pažintinis takas. Nusileidę stačiais laipteliais nuo smėlio laikrodžio į pamarį, nutarėme kopą apeiti. 

Kuo man patiko Kuršių Nerija – čia visur kruopščiai sustatyti riboženkliai, rodantys, kur galima eiti, o kur ne.  Nepraleisi net norėdamas.

Einant aplink nužymėtais takais vėjo nesijautė. Bet vos tik takelis nusukdavo ant kalvos, viskas labai pasikeisdavo. Taip bevaikštant ėmė temti, tad pradėjome „kirsti kampus” ir jau gerokai sutemose vėl atsidūrėme ant Parnidžio kopos. 

Viešbutį pasiekėme jau visiškai sutemus. Apsistojome „Atostogos Pervalkoje” apartamentiniam numery. Mūsų dispozicijoje buvo nedidelis kambarėlis, vonios kambarys, o viena siena atstojo virtuvę – čia buvo viskas, ko reikia maistui pasigaminti. Svarbiausia, kad čia priimami svečiai su gyvūnais. 

Taip pirma diena ir prabėgo. Vakarienei – rūkytas ešerys ir plekšnė. Trumpas praėjusios dienos aptarimas ir kitos dienos planavimas, ir ilsėtis…

Antrosios dienos rytas išaušo labiau saulėtas, bet ir labiau vėjuotas…