Vegetacijos sezonas prasideda ir pradeda strimigalviais lėkti, vienos rūšys keičia kitas, tik spėk suktis, viską pamatyt, visur nuvažiuot. Kartais tenka nebepaisyti „ekonominės klasės” reikalavimų ir kai kurias išvykas susiorganizuoti labai greitai, labai trumpas, ir tikrai „neekonomiškas”… 

Viena tokių buvo 2024 metų balandžio pabaigos kelionė į Budapeštą. Vengrijoje šiais metais jau teko lankytis kai vasario pabaigoje organizavome yamadorių žygį į Pėčą. O štai balandžio 19-21 dienomis Budapešte buvo organizuojama nacionalinė Vengrijos bonsų paroda. Praleisti tris dienas svetur balandžio antroje pusėje, kai kieme pilna darbų – neregėta prabanga. Todėl viską teko suspausti į kaip galima trumpesnę kelionę.

Greičiausias skrydis – su LOT per Varšuvą. Labai trumpas persėdimo laikas. Greičiausias, bet ne pigiausias. Tačiau apsispręsti nebuvo sunku. Šeštadienį perpiet išskrendi, sekmadienio-pirmadienio sandūroje parskrendi. Viena nakvynė. 

Skrydžiams oras buvo puikus tiek pirmyn, tiek atgal. Viešbutis priėmė nuoširdžiai. Iš pradžių net nesupratau, bet pasirodė laimėjau kažkokioje jų loterijoje dienos kliento titulą, tai už dyką gavau geresnį nei užsisakiau kambarį ir nedideles vaišes, o vakare bare – ir nemokamą kokteilį šeimininkų sąskaita. Mažos smulkmenos, bet malonios. Ir nors vaizdas pro viešbučio langą buvo puikus, kelionės nuovargis kažkiek reiškėsi, nutariau nesėdėti kambaryje, o aplankyti vieną žymiausių Budapešto parkų – miesto parką, vengriškai Városliget. 

Mieste labai gerai išvystytos Bolt pavežėjų paslaugos. Visos kelionės metu jomis naudojausi ir likau labai patenkintas. Nebrangu, greita, efektyvu. Išėjai iš viešbučio, programėlėje (toje pačioje, kuria naudojuos ir Lietuvoje) surenki adresą, po kelių minučių prisistato pavežėjas. Keletas eurų ir tu vietoje. 

Városliget – didžiausias ir populiariausias parkas Budapešte, įsikūręs netoli miesto centro. Čia yra ežeras, viešosios meno galerijos, Zoologijos sodas. Parkas puikiai tinka pasivaikščiojimams, įvairioms lauko veikloms. Parke taip pat yra Vajdahunyad pilis, kuri yra viena iš populiariausių miesto lankytinų vietų.

Laiko iki sutemų buvo likę nedaug (vis gi dar tik balandžio mėnuo), todėl pasivaikščiojau ne ilgiau pusantros valandos, niekuo per daug nesidomėdamas, neskaitinėdamas informacinių lentelių, tiesiog grožėdamasis vaizdais ir anksčiau nei Lietuvoje pradedančiais žydėti augalais. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal į viešbutį grįžau taip pat greitai, patogiai ir pigiai – su Bolt’u. Puiki vakarienė (nors ir nepasinaudojau nemokamu kokteiliu) ir saldus miegas, nors ir su nubudimais kaip svetimoje vietoje…

Kitą rytą – kuo ankstesni pusryčiai. Iš vengrų draugų man niekaip nepavyko išpešti parodos darbotvarkės, todėl kelionės dienotvarkę sudėliojau savaip. Pirmiausia nutariau aplankyti Gubóvirág tanösvény pažintinį taką Duna-Ipoly nacionaliniame parke, esantį Budapešto pakraštyje. O jau tada nuvykti į parodą. 

Ir nors jau vakar miesto parke pamačiau kiek anksčiau pradeda žydėti čia augalai nei pas mus (o guobos jau buvo ir sėklas subrandinusios), bet vis gi labai stebino tuoj tuoj prasiskleisiančios liepos, žydintys putinai ir ypač – kaštonai. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Abu mano dienotvarkės punktai tikrai nenuvylė, tik apie juos papasakosiu atskirai. Gubóvirág tanösvény take – dvi žydinčios orchidėjų rūšys (viena jų iki šiol nematyta ir neauganti Lietuvoje). Apie jas įspūdžiai Musėkaute. O nacionalinės parodos akimirkos – Bonsai Vilnius. Ir visur, absoliučiai visur – su tuo pačiu pavežėju. 

Kartais net sunku būna suvokti tokių „desantinių” išvykų metu, kad praėjo viso labo tik šiek tiek daugiau nei para, o tu spėjai nudumt per pusę Europos, pasivaikščioti miesto parkais, pasikarstyti nacionalinio parko kalvomis, apsilankyti parodoje, pargrįžti, ir kaip niekur nieko pirmadienį atsidurti darbe…