Kai rugpjūčio mėnesį draugai paskelbė apie savo parodos atidarymą rugsėjo 1 dieną Krokuvoje, labai panorau ją aplankyti. Peržiūrėjau daugybę variantų. Skrydis lėktuvu yra brangus, važiavimas automobiliu – ir brangus, ir varginantis. Turėjo būti kažkoks sprendimas. Ir jis atsirado – netikėtai socialiniuose tinkluose radau Makaliaus siūlomą kelionę savaitgaliui į Krokuvą autobusu. Trys dienas su papildomais lankytinais objektais. Ir kaina pasirodė labai net gi patraukli. Tad ilgai nesvarstydamas, ją įsigijau.
Šiek tiek keblu buvo atrinkti nuotraukas šiam pasakojimui. Bet po ilgų svarstymų nusprendžiau kiekvienoje iš penkių fotogalerijų palikti tik po 9 nuotraukas. Buvo nelengvas uždavinys jas galiausiai atrinkti.
Iš Vilniaus išvykome rugsėjo 23-iosios vidurnaktį. Ne toks jau didelis malonumas „baladotis” kad ir patogiu autobusu, bet 12 valandų. Bet visi nepatogumai galiausiai baigėsi. Penktadienį apie pietus pasiekėme Ojcovo nacionalinį parką. jis yra Mažosios Lenkijos vaivadijoje, į šiaurę nuo Krokuvos. Plotas 21,5 kv. km, iš jų 2,5 kv. km užima rezervatas, Ekskursija čia prasidėjo nuo Pieskovo Skala pilies, šalia kurios yra nuostabus gamtos paminklas – milžiniška uola, vadinama Heraklio kuoka. Legendos byloja, kad būtent ši uola apsaugojo per ilgus amžius greta esančią pilį nuo sugriovimų.
Gidė papasakojo daug įdomaus tiek apie pilį, tiek apie apylinkes. Bet bėgant laikui pasakojimų detalės kažkur išsibarsto po atminties labirintus, lieka tik vaizdiniai prisiminimai. Man didžiausią įspūdį paliko būtent uolos ir gamtos grožis. Gaila, kad neteko ropštis į urvus, nes jie šiuo metu jau buvo uždaryti dėl prasidėjusio šikšnosparnių ramybės periodo. Pirmoji diena baigėsi kelione į Krokuvą ir nakvyne viešbutyje.
Antroji diena, iškart po pusryčių – ekskursija po Krokuvos senamiestį su smulkmenišku gidės pasakojimu apie kiekvieną objektą. Čia galėjau tiesiog atsipalaiduoti – nė nesistengiau prisiminti visų detalių. Tiesiog grožėjausi miesto vaizdais.
Po to sekė ekskursija į Vavelį. Čia katedroje palaidoti Lietuvos-Lenkijos valdovai ir kiti nusipelnę miestui ir šaliai žmonės.
Po ekskursijų – laisvas laikas. Ir čia pagaliau galėjau įgyvendinti savo asmeninius planus: apsilankyti Krokuvos botanikos sode ir apžiūrėti draugų parodą.
Nuo Vavelio iki botanikos sodo tik keli kilometrai, todėl nesunkiai šį atstumą įveikiau pėsčiomis.
Apie Jogailos universiteto botanikos sodą informacijos lietuvių kalba neradau visai. Todėl tiesiog nutariau aplankyti sodą ir pasižiūrėti, ką įdomaus iš auginamų augalų pavyks pamatyti. Radau visko: ir didžiulę, gerai prižiūrima oranžeriją, ir viktorijų namelį, ir nuostabias (nors nelabai šiuo metų laiku bežydinčias) orchidinių ir bromelijinių augalų kolekcijas. Lauke augalai jau nebuvo labai puikios išvaizdos, nors dar pavyko atrasti tokių įdomybių, kaip imbierinių augalų kolekciją (auginama atviram grunte), cukranendres ar derantį ginkmedį.
Po puikaus pasivaikščiojimo botanikos sode teko kviestis Boltą ir važiuot į parodų centrą, kuriame eksponuojama mano draugų paroda. Minutė-kita, ir Boltas jau čia, dar keliolika minučių – ir aš jau vietoje. Laiko turėjau labai daug, todėl galėjau ramiai neskubėdamas apžiūrėti parodą, išanalizuoti kiekvieną nuotrauką ir iš arti, ir iš toliau. Paroda paliko tikrai gerą įspūdį.
Trečioji diena buvo skirta Veličkos druskos kasykloms. Čia atvykome iškart po pusryčių. Kasyklose druska buvo kasama XIII a. Dabar jos neveikia, yra įtrauktos į UNESCO paveldą ir skirtos tik turistų reikmėms.
Labai įdomiai suorganizuota ekskursija. Pradžioje teko nusileisti į 65 metrų gylį tunelio šachta. Tada klaidžioti ilgais koridoriais vis besileidžiant žemyn iki 135 metrų gylio. Vietinis gidas papasakojo ir pačių kasyklų istoriją, ir kaip jose buvo dirbama. Neįtikėtinas žmogaus rankų kūrinys, kurio sukūrimas pradžioje buvo labai rizikingas ir sunkus.
Po kelias valandas trukusios ekskursijos greitaeigiu liftu pakilome į viršų, sėdome į autobusą ir pakartojome tą pačią 12 valandų kelionę tik į priešingą pusę.
Manau, kelionė tikrai nusisekusi, vienu šūviu – keli zuikiai…