Žemaitijos piliakalniai

Žemaitijos piliakalniai buvo suplanuoti savaitę anksčiau, Deja, kovidas ir kiti rūpesčiai šiuos planus pakoregavo – žygis nusikėlė vasario 19 dienai, vos kelioms dienoms po Aukštaitijos išvykos. Mūsų klimato sąlygomis „suplanuoti orus” yra neįimanoma, tad prieš  kalias savaites net negalėjom įtarti, kad būtent tą dieną Lietuvoje siautės uraganas Junis (Eunice). Bet turint mintyje, kad neskrisim, jūroje neplaukiosim, o ant žemės pas mus dažniausiai saugu, nutarėm surizikuoti. 

Ir neapsigavom. Karstantis po piliakalnius audros metu įspūdžių spalvos tik paryškėjo. Vėjas jų viršūnėse košdavo taip stipriai, kad atrodė ausyse įkišti švilpukai.

Ši kelionė – pati ilgiausia, o temsta anksti, tad pradėjome ją 8:00 val ryto nuo Vilniaus Maxima bazės. Kaip visada, išvažiuojant į autostradą – degalų ir kavos atsargų pasipildymas CircleK už Grigiškių. Ir į trasą iki pat Kryžkalnio. Šiek tiek prieš jį – kojų pamiklinimas ir kalorijų papildymas spurgomis kavinėje „Nikola”. Čia pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo „ciklono akis”. Aplinkui buvo debesye, pūtė stirpus vėjas, lijo, krito šlabdriba. O ties mumis žiojėjo keleto kilometrų skersmens giedro dangaus lopinėlis, švietė saulė, buvo ramu. 

Pirmasis piliakalnis, kuris nėra žaidimo sąraše, bet kurį nutarėm aplankyti – Bilionių. Šlaitai 20-25 metrų aukščio, statūs, piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Manoma, kad būtent čia ir buvo Pilėnų pilis. Gražiausias piliakalnio vaizdas atsiveria nuo senojo žemaičių plento. 

Šiandien čia pirmą kartą pajutom, ką reiškia uraganinis vėjas. Užsilipus ant piliakalnio jis sunkiai leido pastovėti ant kojų. 

Antrasis piliakalnis – Gegrėnų. Tiksliau visas dviejų piliakalnių kompleksas su nedideliu, 1,7 km ilgio, pažintiniu taku. Piliakalnių kompleksas datuojamas I tūkst. – XIII a. Piliakalnių šlaitai iki 15 metrų aukščio. Vaizdingos, šaltiniuotos vietos. Visur aplink ir tarp piliakalnių čiurleno upeliai.

Toliau dienotvarkėje – pietūs Telšiuose, žemaitiškų meškučių žvalgybos. Planuota aplankyti kavinė „Senamiestis” buvo rezervuota, tad pietavome „Senojoje kvortoje”. Ir… žemaitiško meniu nebuvo. Tad teko tenkintis tradiciniais kepsniais su šiupinine ar baravykų sriuba. 

Pasistiprinus pusiaukelėje, patraukėm į didžiausią, plikiausią ir turbūt šioje kelionėje įspūdingiausią – Šatrijos kalną.  Kalno šlaitai daugiau kaip 25 metrų aukščio. Kalvos viršuje XIV a. stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonių gyventa dar nuo II a. pr. m. e. Nuostabūs vaizdai, stiprus vėjas, daug emocijų…

Paskutinioji maršruto stotelė – Girnikų šventkalnis, nuo kalvų grandinės skiriamas Dubysos senslėnio. Čia net sovietmečių buvo rengiamos gegužinės, švenčiamos įvairios šventės. 

Pakeliui link paskutiniojo kalno stabtelėjome prie ne mažiau legendomis apipintos Pociškės pušies (aukštis 12,5 m, kamieno apimtis 3,3 m, skesmuo – metras, amžius 250-300 metų).

Galiausiai – ilga kelionė atgalios namo… Viso nuvažiavome 738 km, nuėjome apie dešimt. Žaidimas baigtas, įskaitinės nuotraukos išsiųstos organizatoriams, laukiame prizų.