Šiais metais kaip metų grybas išrinktas tikrai įdomus organizmas – sklaidžioji vaškaplutė, Exidiopsis effusa. Tai papėdgrybių skyriaus Auriculariaceae šeimos  grybas, sukeliantis keistą gamtos reiškinį – „šalčio gaurus”. Pats grybas augdamas ant minkštų rūšių lapuočių medienos sudaro į baltą plėvelę panašų apnašą, vaisiakūniai yra neišvaizdūs, gumbelių formos. Tačiau jo gebėjimas  kristalizuoti šąlantį vandenį daro jį išskirtiniu, gerai pastebimu, neginčijamai identifikuojamu. 

Sklaidžiosios vaškaplutės (Exidiopsis effusa) suformuoti „šalčio gaurai”

Anksčiau buvo manoma, kad „šalčio gaurai”  atsiranda ant drėgnos išmirkusios, dalinai suirusios medienos, veikiant vidiniam spaudimui. Galvota, kad vanduo veržiasi iš susidariusių ertmių ir kristalizuojasi silpnai neigiamose temperatūrose. Bet moksliniais eksperimentais tokiu principu buvo pasiektas tik kelių milimetrų efektas, o šie dariniai siekia ne vieną centimetrą. 

Vėliau buvo pastebėta, kad karščiu ar fungicidais apdorota mediena „šalčio gaurų” niekada nesuformuoja. Taip šis reiškinys buvo susietas su grybu. O 2013 metais išaiškintas ir konkretus šio reiškinio kaltininkas – vaškaplutė. 

Šiemet, sausio 16 dieną, vaikštant po Dūkštos pažintinį taką, kaip tik buvo tinkamos sąlygos „šalčio gaurams” formuotis: didelė oro drėgmė, silpnai neigiama (-1/-3ºC)  temperatūra, šalo be sniego dangos. Stebėjome labai daug „ledo gaurų” abejose Dūkštos pusėse. Pasiskirstę jie buvo žemesnėse, drėgnesnėse vietose, palei upelio vagą, aukščiau palipėjus į kalvas pradingdavo. 

Tikiuosi, ne tik man pavyks šiemet susipažinti su šiuo įspūdingu reiškiniu. Tikėkimės, kad lietuvių kalba mikologai sukurs apie jį daugiau informacijos internete, nes dabar neturime net lietuviško Wikipedijos įrašo.