Ilgas laikotarpis karantine veikia ne tik asmeninį gyvenimą, bet ir darbinius santykius. Pasiilgstame ne tik draugų, bet ir bendradarbių. Tad vos tik suvaržymai atlaisvėjo, ėmė bruzdėti ir Mokslo tarybos entuziastai. Neatsimenu tokio pavasarinio gamtos pabudimo per visus dešimt savo darbo metų, kai per trumpą laiką susiorganizavom net kelis gamtos žygius.

Pirmasis buvo pėsčiųjų žygis Verkių miške gegužės 27 dieną. Maršruto ilgis – kokie 6-8 kilometrai pirmyn atgal, pasivaikščiojimas miško takais.

Deja, pagal kiaulystės dėsnį, važiuodamas į susitikimo vietą pakliuvau į baisų kamštį ir nespėjau laiku į žygio pradžią. Teko koreguoti maršrutą, ir su bendradarbiais susitikti prie Verkių dvaro. Pastarajame būta jau ne kartą, tad nieko naujo nepamačiau, užtat įdėmiai spėjau perskaityti informacinius stendus.

Susitikę visi keliavome pavasariniu jau išsprogusiu mišku, besistengdami atsikalbėti ir pasipasakoti naujienas už visą karantininę tylą. Užmatyti kokių nors gamtos retenybių nepavyko, tik pamačiau kaip atrodo avižėlės – dažnas pavasarinis grybas, kurio iki šiol niekada nerinkdavau.

Taip pamažu, neskubant, besigrožint išsprogusiomis liepomis, kaštonais, žydinčiom guobom… Toks labai smagus tas pirmas bendradarbių žygis, ir gaila, kad ta tradicija šiais metais nelabai įsitvirtino.

Antrasis – Žaliųjų ežerų klumpaičių žvalgybos birželio 10-tą. Žygeivių ratas jau buvo kuklesnis, jį sudarė tik kelių skyrių savanoriai. Apėjome Balsio ežerą, apžvelgėme vieną didžiausių Lietuvoje plačialapių klumpaičių augimvietę.

Orchidėjų pamatėme ir daugiau: ir baltijines gegūnes, ir rusvasias lizduoles. Balsio pakrantėje yra ir nedidelė miškinės lelijos augimvietė.

Palei ežero pakrantes pripučiama valtimi irstėsi Gamtos tyrimų centro mokslininkai, tyrinėdami ungurius. Aplink juos kragai maitino savo jauniklius, budo lūgnės…

Puikus atsipalaidavimas pusei dienos…