Šilagėlės, Pulsatilla

Šis įrašas galėtų prasidėti panašiai, kaip ir įrašas apie žibutes ar kiti pavasario prisiminimai: „baigėsi karantinas, po žiemos migio pasiilgom gamtos, dabar artėjant žiemai jau pradedame ilgėtis pavasario…” ar panašiai. Tikrai, vėlyvą rudenį pavasariniai prisiminimai atrodo labai jaukūs. Ir dar vienas toks pavasarinis objektas – šilagėlės. Priklausomai nuo metų, savo žydėjimą pradedančios kažkur kovo gale – balandžio pradžioje, o baigiančios gegužės pirmoje pusėje. 

Panaršius internete informacijos apie šilagėles galime rasti informaciją, kad sistematikai joms priskiria apie 40 rūšų ir dar 10 žinomų natūralių hibridų. Bet painiavos čia nemažai. Štai kad ir Wikipedija nurodo, kad Lietuvoje auga penkios rūšys, nors išvardina tik keturias. Informacija nėra tiksli, ypač jei skiriate sąvoką „auga” (natūraliai auga) nuo „auginamos”. O kažkas nepasikuklino tamsiažiedę šilagėlę (Pulsatill nigricans), kuri daugumoje šaltinių yra minima kaip pievinės šilagėlės porūšis (Pulsatilla pratensis ssp nigricans), ne tik pateikti, kaip augančią Lietuvoje, bet dar ir įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. 

Geriau remtis Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis: Lietuvoje auga dvi rūšys – vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens) ir pievinė šilagėlė (P. pratensis). O paprastoji (P. vulgaris) bei pavasarinė (P. vernalis) šilagėlės auginamos gėlynuose, jų sukurta daug veislių ir hibridų. 

Taip par Lietuvoje randamas pievinės ir vejalandės šilagėlės hibridas – Volfgango šilagėlė (Pulsatilla ×wolfgangiana), kuri labai reta. Norėčiau ją kada pamatyti. 

Savo rožyno pakraščiuose esu pasodinęs ne vieną „kultūrinę” šilagėlę. Jų yra tikrai įdomių. Panašios labiau į vėjalandes, raudonos, rudos, baltos. Visos arba pirktos kai daigu buvo, arba paties pasisėtos. Vienoms pas mane patiko, kitos po kelių metų sunyko. Kai kurios „kultūrinės” šilagėlės, jei joms patinka vieta ir priežiūra, gali žydėti iki trijų kartų per metus (mano gėlyne taip buvo 2019 metais), paskutinieji žiedai pasirodė kartu su masiniu raudonikių dygimu ankstyvą rudenį. 

Auginamos sukultūrintos šilagėlės
Pulsatilla vulgaris var alba
« 19 »

Šilagėles užsiauginti labai paprasta. Jei nusipirkote sodinuką, nepersodinėkite jo, nedarkykite šaknų. Tiesiog atsargiai išėmę iš vazono pasodinkite į purų, kuo giliau perkastą priesmėlį nuolatinėje vietoje. Labiau už viską šilagėlės nepakenčia persodinimų. 

Jei nutarėte auginti iš sėklų, sėkite jas kuo greičiau (jei jos ką tik surinktos) arba pavasarį, jei pirkote iš parduotuvės. Kuo šviežesnės šilagėlių sėklos, tuo jos geriau dygsta. Sėjinukus išpikuokite maždaug 1-2 mėn amžiaus, stengdamiesi iškelti jos su kuo didesniu substrato gumulu. ir daugiau niekada jų nepersodinėkite į kitą didesnį vazoną. Taip paauginkite iki rudens ir sodinkite ankstyvą rudenį į nuolatinę vietą. 

Toliau – laiko klausimas. Bėgant metams, jūsų augintinės suaugs į gražius nemažus kerelius, džiuginsiančius jus daugelį metų.  

Vieninteliai mano pastebėti šilagėlių priešai darželiuose – katinai, mėgstantys atlikti savo gamtinius reikalus būtent tarp šilagėlių, puriame jų subsrate. Geriausiai nuo jų apsisaugti apdengiant žemę aplink augalus kadagių šakelėmis. Spygliuoti kadagiai gerai apsaugo nuo katinų „išdaigų”, o šakelėms nudžiūvus, nukritę yrantys spygliai šilagėlėms labai patinka. 

Jokio tręšimo, jokio dengimo žiemai. Tik retas ir gausus palaistymas per sausras. Šilagėlės turi dažniausiai vieną ilgą liemeninę šaknį, nuo kurios šakojasi difuzinė šaknų sistema, gerokai didesnė nei augalo antžeminė dalis. Taigi, jos sugeba susirinkti ir drėgmę, ir maisto medžiagas iš gilumos bei aplinkinių plotų. 

Nepaisant to, kad vos išejęs į kiemą galiu pasigrožėti šiais ankstyvais pavasariniais žiedais, niekada nepraleidžiu progos pasivaikščioti tarp šilagėlių gamtoje. Žinau tris vietas, kurių man visiškai pakanka. Dvi vietos, kuriose auga vėjalandė šilagėlė. Viena jų visai netoli, Terešiškių apylinkėse, kita kiek toliau – Rūdininkų biosferos poligone. Ir viena vieta – pievinės šilagėlės augimvietė netoli Aukštadvario. Ne, ne, jokių koordinačių čia nebus, net nesitikėkite. Kiekvienas, kuriam patinka  šios ankstyvos pavasarinės gėlės, savo stebėjimų vietas turi susirasti pats…

O tuo tarpu jūsų dėmesiui – 2021 metų fotosesijos.

Terešiškių kirtimų vėjalandės  šilagėlės 
Vejalandė šilagėlė
« 21 »
Rūdininkų biosferos poligono viržynų vėjalandės šilagėlės
« 44 »
Aukštadvario apylinkių pievinės šilagėlės
Pievinės šilagėlės
« 20 »

Terešiškių taške kiekvieną pavasarį fotografuoju šilagėles jau daugiau nei dešimtmetį. Deja 2020-taisiais savo gamtinių fotosesijų vietoje radau siaubingą vaizdą. Gal dvi dešimtis duobučių vietoj šilagėlių. Kažkam „panižo nagai” jas parsinešti arčiau namų ar parduoti turguje. Apmaudžiausia, kad dideli seni kereliai dėl mano jau minėtos šaknų sistemos ypatumų vargu ar prigis. Tas pats, kas tuos augalus sukompostuoti. Gaila, labai gaila, apmaudu ir labai pikta dėl tokio žmonių elgesio. 

Tačiau 2021 metais, po šio vandalizmo akto praėjus metams, kai kuriose duobutėse radau atželiančius naujus augalus. Žinoma, praeis ne mažiau dešimtmečio kol jie taps tokie vešlūs, bet toks atsistatymas teikia vilties. 

Duobutės, likusios po augalų brakonierių pasidarbavimo
2020 metų pavasaris, Terešiškių apylinkės
« 11 »

Ir pabaigai – moralas: mums reiktų pagaliau išmokti būti gamtoje, grožėtis ja taip, kad po mūsų buvimo nesimatytų nė pėdsako…