Prie didžiojo Saidės akmens

Naujųjų metų iššūkiai neretai prasideda dar seniesiems nesibaigus. Štai kitiems metams nusimačiau žiemos metu aplankyti visus Neries regioninio parko pažintinius takus, kurių nei daug nei mažai – šeši. Visi takai skirtingo ilgio, nuo 1 iki 7 kilometrų. Taigi, turėtų būti įdomu palaipsniui didinti atstumą, o kartu su juo ir žygiui tenkantį krūvį. Vasaros žygiai būna labai intensyvūs, o štai žiemos migio ramybė kažkaip išlepina organizmą jeigu jo netreniruoji.  Todėl gal visai neprošal kas savaitę nors ir ne pačiu geriausiu metų laiku susipažinti vis su nauju pažintiniu taku.

Kūčios ir Kalėdos yra ne tik šeimos susibūrimo metas, bet ir nemažas iššūkis organizmui kita prasme – persivalgymo ir persisėdėjimo. Pirmiausia bent parą praleidžiame virtuvėje kol paruošiame Kūčių stalą, po to visko „ragaujame” kol prisiragaujame. Kadangi tradiciniai patiekalai mums labai skanūs, o bendravimas prie stalo kramtant tiesiog užburia, po to jaučiamės sunkiai. Vienas iš būdų atsikratyti sunkumo – paklampoti sniegu gryname ore. Juk nuo seno žinomas posakis „Deguonis sutvarko visas problemas”.

Taigi, antrokį Kalėdų diena – išvykos metas. Pirmiausia, į kapus, uždegti žvakučių ant artimųjų kapų, kad ir jiems šis laikotarpis būtų jaukesnis, šviesesnis. Po to, į patį trumpiausia, vos 1 km siekiantį, Saidės pažintinį taką. 

Takas yra labai netoli Vilniaus, šiek tiek už Grigiškių. Mums važiuojant link jo buvo kilusi nemaža pūga, ir atrodė, kad bus tikrai nelengva kelionė kai taip žemė su dangum maišosi. Bet pūga nurimo, ir take jau buvo puikus, vos ne giedras, oras.

Tako infrastruktūra įrengta puikiai, visai negaila ir lankytojo bilietą įsigyt SMS žinute. Ir automobilių stovėjimo aikštelė, ir pavėsinė poilsiui, ir net gi tvarkingas lauko tualetas (toks, kurių po kelių metų Lietuvoje nebeturėtų likti). Gana švieži ir su fantazija sukurti pažintiniai stendai, informacinės rodyklės. Lankytojus informaciniame stende pasitinka gidas Gaudrimas, kuris tako pradžioje ir dar dvejose aikštelėse papasakoja apie čia sutinkamus objektus. 

Tik kažkaip net ir Gaudrimui padedant iškarto nesusigaudėme, koks trumpas tas § ženklo formos pažintinis  takelis. Pirmiausia apėjome jo vidurinę dalį, „pilvelį”. Ir gan sunkiai suvokėme, kad čia „jau viskas”. Tada nusileidome link Saidės – Neries santakos. Šioje atkarpoje upelė labai įspūdinga. Dideli akmenys vagoje, kriokliukai, srauni tėkmė. Prie pat santakos – didysis akmuo. Manoma, kad jis ledynų atneštas iš Suomijos ar Švedijos. Ir visa Saidės vaga labai akmenuota. Ir ne tik Saidėje tų akmenų pilna, pilna jų šioje vietoje ir Neryje. Ir nors sniegas daugelį jų paslepia upelyje, o pakilęs Neryje vanduo ir plaukiantis ižas užmaskuoja juos upėje, kraštovaizdis vis tiek yra lietuvio akiai kiek neįprastas. 

Nuo santakos vėl grįžome į tako vidurį ir patraukėme į kitą pusę prie Stirnių piliakalnio. Pakeliui praeidami profesoriui Ričardui Kazlauskui, labai mėgusiam šią vietą ir ją tyrinėjusiam, skirtą koplytstulpį. 

Stirnių piliakalnis didelis ir gana įspūdingas. Deja, laiptai į jo viršų visiškai išardyti, o po šviežio snigimo užlipti į statų slidų kalno šlaitą nebuvo jokių šansų. 

Automobilių stovėjimo aikštelėje vis daugėjo, stiprėjo nuo kalniuko rogutėmis sliuogiančių vaikų klegesys, Saidės žiemiško čiurlenimo ramybė tirpo žmonių sukeltame šurmulyje, metas namo…

Visas pasivažinėjimas automobiliu sudarė 72 km, pėstute šiaip ne taip privaikščiojom 1,5 km. Bet po pūgos išvalytas oras spėjo puikiai pašalinti visus šventinio persivalgymo simptomus. 

Kita stotelė – Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas…