Mintis buvo paprasta: pirmiausia užlipti į Birštono apžvalgos bokštą ir pažvelgti į Punios šilą iš viršaus, po to pasivaikščioti po patį šilą. Bet permainingų Lietuvos orų dėka, ne viskas buvo taip paprasta.

Šeštadienį leidome sau pamiegoti ir nuo Trakų Vokės pajudėjome pusę dešimtos. Iki Birštono kelionė neprailgo. Šalia bokšto tvarkoma infrastruktūra, todėl teko privažiuoti iš kitos pusės ir dar gerokai palipėti į kalną iki paties bokšto.

Birštono apžvalgos bokšto vieta buvo parinkta dar 1997 metais (atidarytas 2019 m. liepos 11 d.). Nuspręsta jį pastatyti ant Škėvonių gūbrio. Paties bokšto aukštis 55 metrai, apžvalgos aikštelė 45 metrų aukštyje. Viso bokštas iškyla į 90 metrų virš jūros lygio aukštį. Bokštas turi 300 laiptelių.

Teko būti ir šio bokšto atidarymo šventėje. Grojo tranki muzika, svečių laukė vaišės, o kalbėtojai vienas už kitą labiau džiaugėsi šio objekto atsiradimu. Tuometis aplinkos ministras taip pat pasidžiaugė, kad nuo bokšto matosi nuostabi Punios šilo panorama, o grįžęs į ministeriją kitą dieną sustabdė Punios rezervato plėtrą. Tautai tai buvo tikras akibrokštas.

Neverta pasakoti, kaip puškuodami lipome į bokštą. Nors laiptelių pakilimas padarytas itin patogus lipimui, galima pailsėti ir aikštelėse. Vis gi užkopti iki apžvalgos aikštelės tenka didelis krūvis organizmui. Bet užkopėm.

Ir pasijutom lyg debesyse. Tvyrojo tirštas rūkas. Matėsi Nemunas, bet Punios šilo nebuvo matyt. Pagal informaciją stenduose ir navigacijoje tik galėjome orientuotis, kad šilas „kažkur ten“…

Tradicinės asmenukės ir lengvutėlis leidimasis žemyn.

Kitas šalia objekto esantis ir mūsų aplankytas objektas Škėvonių atodanga (ilgis apie 500 m, aukštis iki 33 m). Škėvonių gūbrys sudarytas iš labai geros kokybės žvyro, kuris buvo pradėtas kasti antrojo pasaulinio karo metais. Didelė gūbrio dalis sunaikinta. Dabar kasybos darbai sustabdyti, pats objektas – vienas vertingiausių Europos geologinių objektų. Joje matosi paskutinių dviejų ledynmečių žymės ir tarpledyninis laikotarpis.

Pasivaikščioję gūbriu kelis šimtus metrų, patraukėme link paties Punios šilo. Pakeliui stabtelėjome dar dviejuose objektuose – Degsnės maumedyne su didžiausiu Lietuvos medžiu maumedžiu ir prie Balbieriški atodangos.

Degsnės maumedynas, dirbtinai įveistas 1849 m., saugomas nuo 1960 m, dabar tai Degsnės botaninis draustinis. Manoma, kad maumedyną pasodino dvarininkas, o lenkinių maumedžių (Larix decidua subsp. polonica) sodmenys čia buvo atvežti iš Lenkijos.

Deja, maumedynas – prasta vieta fotografavimui. Net plačiakampiai objektyvai neužfiksuoja šių medžių aukščio didybės. Bet varnelė sąraše yra – aukščiausias šalies medis aplankytas…

Balbieriškio atodangą taip pat dengė rūkas, lankytojų nebuvo. Ši atodanga – geologinis gamtos paveldo objektas. 1974 m. paskelbtas gamtos paminklu. Atodanga yra Prienų rajone, Balbieriškio seniūnijoje, Žydaviškio kaime, kairiajame Nemuno krante. Atodanga patenka į Nemuno kilpų regioninio parko teritoriją.

Ir pagaliau, pavažiavę dar keletą dešimčių kilometrų, patenkame į Punios šilą. Asmenukių vietoje, prie medinio piešto ir drožinėto Punios šilo plano apsitariame tolimesnes kryptis. Pirmoji jų – Padaglė ir nuo jos kitoje Nemuno pusėje išnyranti Siponių atodanga.

Padaglė – viensėdis Punios šile, pasiekiamas keliuku nuo Panemuninkų. Deja, keliuko pradžioje draudžiantis įvažiuoti ženklas. Todėl patraukėme toliau ir apsistojome pirmoje automobilių stovėjimo aikštelėje. Čia nusprendėme papietauti. Meniu: lęšių sriuba su aviena. Dieviškas maistas praalkusiems gamtoje…

Tolimesnis maršrutas – kilpa Punios šilo centru. Pradžioje tiesiąja iki Nemuno, p to sukant dešinėn vingiais atgal.

Deja čia mūsų laukė nesusipratimas. Ta kilpa apeiti šilo negalima, nes patenkama į rezervato teritoriją. Teko apsisukti ir grįžti atgal tuo pačiu keliu.

Užtat aplankėme storąjį Punios šilo ąžuolą, didžiausią šiame šile. Ąžuolo skersmuo 1,77 m, apimtis 5,60 m, aukštis 35 m. Saugomas vos ne nuo mūsų gimimo – 1971 metų.

Kadangi kilpinė kelionė nepavyko, nutarėme keliauti pėsčiomis link Padaglės. Priėjome gražias žemažoles Nemuno pakrančių pievas, per kurias nuvingiuoja lyg iš kalnų atitekantis upeliukas. Bet iki Siponių atodangos dar tektų paėjėti, o jau pradėjo temti. Patraukėme atgalios prie automobilių.

Trumpa kava-arbata su saldumynais ir jau tamsoje palikome Punios šilą iki kitų metų.

Nuėjome 12,5 km, nuvažiavome 250 km. Ir jei diena būtų bent kiek šviesesnė, turėtumėm nemažai beveik žiemiškų nuotraukų. Bet visi kadrai lyg debesyse…