Visuotinės pandemijos laikais kiekvienas išvažiavimas į gamtą – didžiulė vertybė. Judesys, grynas oras, atsipalaidavimas. Rudeniop šios išvykos neretai turi ir kilnų tikslą – pasigrybauti.

Pavasariniai grybai mūsų šeimoj niekada nebuvo prioritetas (nebent fotosesijoms), taigi žvalgytis pradedam jau nuo birželio.

Bet šis birželis nieko doro neatnešė. Aptikti tik keli pievagrybiai. 

Liepa buvo ne ką geresnė – keletą kartų pavyko voveraitėm užkloti krepšelių dugną. 

Viskas praeitais metais sutilpo rugpjūtyje. Jau nuo pat mėnesio pradžios kiek rimčiau pasirodė raudonikiai, o iš paskos ir baravykai. Deja, kaip viskas prasidėjo rugpjūčio mėnesį, taip su juo. faktiškai, ir baigėsi. Tiesa, rugsėjo viduryje, Kuršių Nerijoje dar pasismaginau ir pirmą kartą gyvenime prisirinkau ir paragavau „balsevičiukų”. 

Negaliu pasigirti ir pagrindinių grybų – baravykų – gausa. Nuo seno esam įpratę grybaudami juos skaičiuoti, tai lyg papildomas užsiėmimas smegenims. Tai žiūrint į trijų praėjusių metų rezultatus, 2019  metais per sezoną surinkau 145, 2020 – 1399, o penai 2021 – 245 baravykus. Protu nesuvokiami skirtumai, bet taip jau gavosi. 

Taigi, kai už lango šlykštus oras, pliurzė, šlapdriba, siūlau prisiminti praėjusį grybavimo sezoną, pasižiūrėti nuotraukas, o gal ir išsivirti grybų sriubos. 

O kokie planai kitiems metams? Manau, teks pasiryžt paragauti paprastųjų trimitėlių (Craterellus cornucopioides), kurių šiemet aptikau vieną gausią augimvietę. Taip pat labai norėčiau pagaliau paragauti keptų svieste kelmučio (Armillaria mellea) kepurėlių, ko lyg šiol taip pat nesu išbandęs. O didžiausia svajonė – rudasis trimitėlis (Craterellus tubaeformis)