Šilagėlių? Gal dar anksti

Taip ilgai užsitęsęs gražus oras po „nusėdėtos” darbo savaitės labai vilioja į gamtą. Šiandien, kaip tik Pasaulinės Žemės dienos proga, pabaigiau savo numylėto upelio slėnio tvarkymą. Bet judesio pasirodė per mažai. Tad sėdau į automobilį ir patraukiau per miškus, „per taškus”. 

Pirmiausia, norėjau dar kartelį įsitikinti, kaip ten su gervėmis Baltosios Vokės pelkės pievose. Gervės čia pradingo po to, kai išdegė nemažas gabalas kardelių pievos. Spėjimai pasitvirtino – nei išgirdau, nei pamačiau. 

Toliau sekė Ropėjų miškas, smėlio karjero apylinkės. Į patį karjerą neužsukau, nes sekmadieniais ten nuolatos malasi keturratininkai su motociklininkais, taigi, gamtininkui nėra ten ką sekmadieniais veikti. O apylinkės mane suviliojo todėl, kad visai nesenai atsitiktinai radau internete „Biologinės įvairovės vertinimo planuojamoje išplėsti Ropėjos smėlio ir žvyro telkinio karjero dalyje” ataskaitą. Ataskaita datuojama 2020 metais, taigi, visai ne sena. Augalų informacijos joje nedaug, ir, tiesą sakant, man pasirodė ji gan atmestinai surinkta. Visada kyla įtarimas, kai „atradimai” išsibarsto palei keliukus. Panašu, kad nelabai buvo vaikščiota ir nuodugniai ieškota. Bet vis gi, ataskaitoje radau du (tik du!) taškus su vėjalandės šilagėlės ir kalninės arnikos augimvietėm, Nutariau tuos taškus patikrinti. 

Prieš pat karjerą pasukau dešinėn ir apvažiavau jį aplinkui. Keliukai su dalinai išėjusiu pašalu buvo „atsakingai” išmalti tų pačių keturratininkų. Na, jų matyt tokia filosofija „sudergti viską, kur tik pasirodo”. Bet Foresteris marmalynes įveikė be vargo. Pravažiuodamas eilinį kartą europietiškai pasipiktinau didžiulėmis atliekų krūvomis, suverstomis pakelėje: padangos, statybinis laužas…

Kadangi abu taškai buvo išsidėstę ant to paties tiesaus keliuko, nutariau nesivažinėti pirmyn atgal kaip koks formalus „tyrėjas”, bet prasieiti pėstute. 

Taip, augimvietės tinkamos tiek šilagėlėms, tiek arnikoms – retas miškas, kirtavietės, nors kitoje kelio pusėje visiškai „sugadintas| miškas, kurio pakelės prisodintos vėlyvosios ievos. 

Nors oras gražus ir saulėtas, bet sausas , o ir naktys labai šaltos. Taigi, tikėtis pamatyt vėjalandę šilagėlę, jei centimetro tikslumu nežinai jos augimo vietos, naivu. Labai ir nesitikėjau, pasivaikščiojau ir tiek. Nežinau, ar rasiu laiko čia dar atvažiuoti, bet šilagėles reikia kasmet pamatyt bent kartą. O turint minty, kad kitos augimvietės tragiškai nuniokotos, gali tekti jų ieškoti Ropėjų miške. 

Antrasis taškas – Rūdininkų biosferos poligono viržynai netoli žemyninių kopų. Ten šilagėlių buvo labai gausu, bet dabar liko tik duobutės. Tačiau viržynuose pavasaris ateina anksčiau, tad slapta kirbėjo mintis „gal kur bus užsilikusios kokia viena-kita”. Deja, pasivaikščiojimas rezultatų nedavė. Be to, ir vaikščioti nebuvo malonu. Sekmadieniai daugelyje vietų – naikinimo diena. Čia taip pat siautėjo ir motociklininkai, ir keturratininkai, be jokios sąžinės važinėdami tiesiai viržynais. Galima įžiūrėti pozityvą – jie suardo žolinę dangą, kaipo ir padeda daugeliui augalų pasisėt. Bet kodėl man tai neatrodo įtikinama?.. Kažkaip kyla klausimas, ar ne per daug tos „pagalbos”?

Šioje vietoje ramybės neduoda ir kita mintis. Kam prisireikė iškasti visą populiaciją? anksčiau minėtoje ataskaitoje radau rekomendacijas Ropėjų miške pagal individualius planus perkelti šilagėles į saugesnes vietas. Pasirodė absurdas. Juk kiekvienas biologo diplomą turintis žino, kad dėl difuzinės šaknų sistemos, jos vargu ar beprigis naujose vietose. Bet jeigu tokios rekomendacijos duodamos mokslininkų (beje, be jokios nuorodos į pagrindžiančius šaltinius), tai gal kas ir susigundė šilagėles išgelbėti. Labai norėčiau tuo tikėti. 

Galiausiai, grįždamas namo, prasukau pro trečią augimvietę, prie Terešiškių. Prasukau ir įsitikinau, kad viskas čia dar po sniegu. 

Labai reikia lietaus…

 

 

.