Prasidėjęs kovas atnešė daug saulės šviesos. Nors naktimis vis dar minusas, jokių kritulių, ir sniegas tirpsta lėtai, gamta nesustojamai bunda. Pamatęs pirmąją saulėje besišildančią varlę, supratau – pavasaris jau čia. O su juo ir pirmieji žiedai. Metas ir pirmai pavasario nuotraukų galerijai.
Kol kas nelabai tų žiedų ieškojau laukuose, Nelabai jų ir surasčiau. Žibutės progresuoja vangiai, šilagėlės dar garantuotai miega. Bet kieme pavasarinis maratonas atrodo prasideda.
Pirmosios iš po sniego išlindo snieguolės. Kaip jau minėjau, sniego tirpimas šį pavasarį itin lėtas, ir snieguolės keletą savaičių bandė prasisprausti pro suledėjusio, „susicukravusio” sniego sluoksnį. Galiausiai jos laimėjo. Turiu jų keletą formų: paprastos „laukinės” ir pilnavidurės. Laukinukės žymiai geriau dauginasi, išraiškingiau žydi, bet pilnavidurių žiedą iš arčiau smagiau apžiūrėti. Nors iš viršaus abiejų žiedai atrodo panašūs.
Antrasis pavasario pranašas – žalčialunkis. Turiu šį nuodingą augalą vazonėlyje, manau, kada nors iš jo bus gražus bonsas. O kol kas jis mane džiugina pirmaisiais pavasario žiedais. Su šiuo augalu pirmaisiais augimo metais turėjom šiokį tokį „nesusikalbėjimą”. Jis akivaizdžiai buvo iš metų ritmo išsimušęs po pasodinimo. Vasarą praleidęs be lapų, rudenį išsprogo ir žiemojo lapų nenumetęs. Tada vėl vegetacijos sezono metu be lapų prabuvo. Bet galiausiai metų laikų sinchronizacija įvyko, dabar viskas pagal grafiką. Supratau, kad į žalčialunkio kaprizus nereikia kreipt dėmesio.
Pabuvusios šiltnamyje ir gavusios ne tik saulės, bet ir šilumos, pražydo žibutės. Keletą metų auginau Hepatica japonica veislės. Deja, bandymai jas palikti žiemoti lauke visiškai sunaikino kolekciją. Japoninės žibutės pasižymi didesne formų įvairove, bet reikalų su jomis daugiau. Žiemoti reikia nešildomos patalpos, kurioje jos vis tiek sugalvoja prasprogti vasario pradžioje. Taigi, tai kaip koks pusiau kambarinis augalas. Žodžiu, daugiau vargo nei smagumo. Todėl nutariau pereiti prie Hepatica nobilis. Ir ne pirkti veisles, o susirasti įvairesnių formų pas mus miškuose. Šis procesas sekėsi neblogai. Turiu įvairių žiedų variacijų mėlynų ir ružavų. Be to, žibučių paieškos – pirmas pavasarinis užsiėmimas po žiemos migio.
Pradeda žydėti ir geltonžiedės sedulos, šaltalankiai sukrovė nemažai žiedinių pumpurų.
Bet turbūt smagiausia stebėti šilagėles. Auginu Pulsatilla vulgaris veisles. Vieta – prie namo, iš pietinės pusės. Laistomos. Taigi, jau pirmu savo sėjinuko žiedu galiu pasidžiaugti. Problema – katinai. Jiems labai patinka greitai atšilusi šilagėlių aplinka, mat dirvožemis pagerintas pemza – tobulas smėliukas reikalams atlikti. Vaduojuos kaip galiu, geriausiai padeda kerelių apdėjimas kadagių šakelėmis.
Tiek būtų žinių – viskas sudėta į nors ir nedidelę, bet pirmą pavasarinę galeriją.
Turėtų šią kompaniją papildyti ir krokai, deja, jie pas mane šiaurinėje namo pusėje susodinti. Šviesos ir šilumos mažai, tad kol kas tik išlindę žali „vinukai” matosi.