Šis įrašas galėtų prasidėti panašiai, kaip ir įrašas apie žibutes ar kiti pavasario prisiminimai: „baigėsi karantinas, po žiemos migio pasiilgom gamtos, dabar artėjant žiemai jau pradedame ilgėtis pavasario…” ar panašiai. Tikrai, vėlyvą rudenį pavasariniai prisiminimai atrodo labai jaukūs. Ir dar vienas toks pavasarinis objektas – šilagėlės. Priklausomai nuo metų, savo žydėjimą pradedančios kažkur kovo gale – balandžio pradžioje, o baigiančios gegužės pirmoje pusėje.
Panaršius internete informacijos apie šilagėles galime rasti informaciją, kad sistematikai joms priskiria apie 40 rūšų ir dar 10 žinomų natūralių hibridų. Bet painiavos čia nemažai. Štai kad ir Wikipedija nurodo, kad Lietuvoje auga penkios rūšys, nors išvardina tik keturias. Informacija nėra tiksli, ypač jei skiriate sąvoką „auga” (natūraliai auga) nuo „auginamos”. O kažkas nepasikuklino tamsiažiedę šilagėlę (Pulsatill nigricans), kuri daugumoje šaltinių yra minima kaip pievinės šilagėlės porūšis (Pulsatilla pratensis ssp nigricans), ne tik pateikti, kaip augančią Lietuvoje, bet dar ir įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.
