Dar prieš savaitę, taip pat sekmadienį, išvaikščiojau skersai išilgai pažįstamus ir daugeliui gerai žinomus šilagėlynus Rūdininkų biosferos poligono viržynuose – nieko. O dabar atradau ne vieną žydintį žiedą. Žinoma, dar tik pradžia. Nors saulės netrūksta, šilumos irgi buvo nemažai, bet labai trūksta drėgmės. Viržynų smėlis saulės atokaitoje greitai susidorojo su sniego likučiais ir spėjo pradžiūt. Todėl šilagėlių žiedkočiai trumpučiai, o žiedukai maži. Bet vis tiek užskaitau – jos žydi.

Nesu tikras, ar daugiau važiuosiu į šiuos šilagėlynus. Labai jau susinervinu atvažiavęs. Įvykdytas masinis šilagėlių naikinimas. Praeitą pavasarį jos dešimtimis visus džiugino. Vasarą jos dar augo, tik kažkas (greičiausiai kurtiniai, kaip spėja ekologai) nuskabė žiedus. Augalų genų banko specialistai kartu su Dieveniškių regioninio parko darbuotojais veltui bandė surasti bent kažkiek užsimezgusių sėklų. Paieškos rezultatų nedavė. Taigi, 2021-aisiais šilagėlės nepasisėjo. O jau lankydamasis rudenį pastebėjau, kad teritorijoje pilna duobučių. Ir nesimato šilagėlių lapų. 

Tokį kupstelį fotografavau pernai pavasarį

O štai koks vaizdas dabar

Ir toks vaizdas ne vienas, ir ne du, jų dešimtys. 

Neturiu nė menkiausio supratimo, kam viso to reikia. Suprantu tik viena – šilagėlės čia tiesiog sunaikintos. 

Tiesa, kitoje augimvietėje, kur buvo tokia pati situacija 2020 metais, pernai pastebėjau, kad kai kuriose duobutėse, greičiausiai iš likusių šaknų miegančių pumpurų, regeneruoja nauji augaliukai, kurie ir sužydi. Bet niekas nebegražins to, kas jau buvo suaugę. O ir regeneracijos dažnis – 3 augalai iš maždaug 10 duobučių – nėra toks jau didelis. Štai vienas toks atvejis nuotraukoje: šalia duobutės išaugęs gležnas išlikęs augaliukas.

Kad nebaigti visišku negatyvu, pabaigai siūlau kartu bent kažkiek pasidžiaugti tuo, kas dar liko.