Apledėjusiais takeliais po Ribiškes

Nors žiema vis dar spardosi, kalendorinis pavasaris netruko peržengti slenkstį. Visiems smalsu, koks jis bus. Dar žiemą, padedami barsuko, spėliojame, ar greitas bus atšilimas, ar staigiai pabus gamta. Yra ir kitų senolių spėjimo būdų, pavyzdžiui, pagal pirmas tris pavasario dienas. Kovo pirmoji parodo, koks bus pavasaris, antroji – vasara, trečioji – ruduo. Visos šios dienos šiemet ganėtinai lepino su orais. Pirmoji pavasario diena buvo saulėta, rami. Antrosios rytas apsiniaukęs, bet netrukus pradėjo blykčioti saulė, kurios artėjant pietums buvo vis daugiau, o vakaras išvis buvo saulėtas. Trečioji diena – saulė pro debesis, kurių vis buvo tai daugiau tai mažiau. Nė lašo lietaus, nė vienos snaigės. Vadinasi, 2022 metų vegetacijos sezonas turėtų būti gana sausas, ir saulės sulauksime nemažai.

Taigi, paspėliojus ir sulaukus prognozių apie gražius savaitgalio orus, sekmadienį išsiruošėm į Ribiškių pažintinį taką. Neradau informacijos, kada šis takas įrengtas, bet 2015 metais čia buvo atlikti grandioziniai valymo darbai. Iškirsti krūmynai, pradėtos šienauti pievos. Apylinkių vaizdai neabejotinai pagražėjo.

Tačiau Ribiškės vilniečių buvo pamėgtos dar prie kelis šimtus metų. Anksčiau čia rinkdavosi studentai. Jie ruošėsi egzaminams arba tiesiog pramogavo. Nenuostabu, juk visai netoli. Jei brėžtumėm tiesią liniją nuo Vilniaus rotušės, iki Ribiškių erozinio kalvyno centro viso labo nepilni trys kilometrai. Daugelyje vietų kelią į pamėgtas vilniečių vietas žymi šimtamečiai ąžuolai.

Šią vietą mėgo tyrinėti ir mokslininkai. Stanislovas Bonifacas Jundzilas čia aptikęs ne vieną augalų rūšį. Panašu, kad ir tarpukario bei pokario metais čia buvo atliekama nemažai tyrimų ir paieškų. Bet augalų paieškosime vasarą, dabar norėjome tiesiog susipažinti su teritorija ir aplinka.

Nepaisant to, kad nemažai „gudručių” vis gi sugebėjo kažkokiu būdu pasistatyti namus kraštovaizdžio draustinyje, peizažas čia išliko tikrai mistinis. Takelis vingiuoja erozinio kalvyno kalvomis ir raguvomis, tai nusileisdamas, tai kildamas į viršų. Mūsų pasirinktu apsilankymo metu didžioji dalis takelių buvo apledėjusi. Todėl buvo nemenkas iššūkis, praeiti maršrutą ir nė karto neišsitiesti ant ledinės dangos.

Belaipiojant kalvomis pasiekiamas ir Kaukysos upelio slėnis. Informacinis stendas iškelia dilemą – kaip atsirado upelio vardas. Ar nuo mitologinio kauko, ar nuo žodžio „kaukti”. Ir viena, ir kita versija atrodo įtikinama. Gal čia upelio slėnyje vykdavo kokie nepaaiškinami dalykai, leidę senoliams manyti, kad juos daro slėnio gyventojai – kaukučiai. Bet taip pat pasižiūrėjus į patį slėnį, matosi, kad jis akivaizdžiai upeliui per platus. Tad gal anksčiau, kai tėkmė buvo gerokai sraunesnė, čia galėjo girdėtis ir kokie keisti garsai, davę upeliui tokį vardą.

Aplink taką stebėjome įvairiausias buveines, kurias, net neabejoju, patikrinsim vasarą. Per pastaruosius 200 metų čia buvo fiksuotos net septynios gegužraibinių augalų rūšys: Cypripedium calceolus, Corallorhiza trifida, Cephalanthera longifolia, Cephalanthera rubra, Coeloglossum viridae, Nigritella nigra, Aceras anthropophora. Dalis jų niekada niekur Lietuvoje daugiau nebuvo atrastos. Na, visas septynias rasti būtų keblu, bet bent jau keletą, manau, tikrai aptiksime. Taipogi Ribiškių šlaitai garsėja melsvaisiais gencijonais, žydinčiais liepos antroje pusėje.

Antrojoje tako dalyje (jei eiti kaip rekomenduojama laikrodžio rodyklės kryptimi) prieiname ir Ribiškių dvaro vietą. Dvarą XVII a. pastatė Jėzuitai. Po to, kaip ir daugelis dvarų Lietuvoje, jis keitė savo šeimininkus. Dabar iš dvaro nieko nebelikę, išskyrus senovinius piešinius. Būta čia ir tvenkinių, kuriuose buvo auginamos žuvys. Kai kur dar išlikusios nedidelės, akivaizdžiai sodintų maumedžių giraitės.

Tikrai apsilankysime čia ne kartą vegetacijos metu. O kol kas, tiesiog pasigėrėjome vis dar miegančios gamtos vaizdais, nuostabiu kraštovaizdžiu.