Šiandien pusę dienos skyriau gana dažnai lankomoms vietoms – pravažiavau maršrutu pro Terešiškes, Rūdininkų biosferos poligoną, iki pat Senųjų Macelių. Nelabai galiu pasakyti ir koks šio žygio tikslas. Kažko rasti negalėjau tikėtis… Gal tiesiog pasižvalgyt, kaip atrodo vietos, kuriose lankysiuos vasarą.

Terešiškių kirtime norėjau pažiūrėti artimiausią vėjalandžių šilagėlių augimvietę. Deja, apsilankymas šioje vietoje buvo labai trumpas – viskas dar po sniegu. 

Toliau patraukiau link Rūdininkų, o nuo jų – į biosferos poligoną. neplanavau čia daug vaikščioti, norėjosi užmest akį į pavasarinius viržynus ir kaip atrodo žemyninės kopos sniegui nutirpus. 

Viržynuose – eilinis nusivylimas – „šilagėlių duobutės”. Nežinau, kam čia toks sąžinės trūkumas ir kodėl taip daroma, bet gausioje šių į Raudonąją knygą įtrauktų augalų augimvietėje vyksta masinis jų naikinimas. Suskaičiavau 24 duobutes per dvi vietas. Visos duobutės prie keliuko. Matyt greitomis privažiuojama, prisikasama ir dumiama šalin. Apie tai jau esu pasisakęs kai kalbėjau apie šilagėles mano apylinkėse. Nesuprantu, kam jų gali reikėti tokiais kiekiais, susidarė visa duobučių galerija. O juk kiekviena duobutė, tai ne vienerius metus augęs augalas, kuris sunaikintas nebegražinamai. 

Stengdamasis nuvyt bjaurias mintis ir nusivylimą, pasivaikščiojau viržynų keliukais. Buvau ne vienas, buvo ir daugiau atvykusių čia pasivaikščioti. 

Bevaikštinėdamas radau vilkų suėstos karvės liekanas, visiškai nesiderinančias prie konteksto. Kaip ta karvė galėjo čia atklysti, nuspėti buvo sunku. 

Po viržynų, vizitas į žemynines kopas. Atrodo, niekada negalėčiau jomis atsigrožėti. Net keturratininkų sutaršytos, jos atrodo ne mažiau mistiškos ir paslaptingos. 

Po poligono paskutinysis kelionės taškas – pakelės griovys prie Senųjų Macelių. Čia buvau atradęs kartu draugiškai augančias aukštąsias gegūnes (Dactylorhiza fuchsii) ir kiaušinines dviguones (Listera ovata). Norėjau pažiūrėti, kaip sekasi šioms augimvietėms. Bet nieko, apart kelis aukštosios gegūnės sėklojus, neradau.