Aukštadvario regioninio parko takai. Žaliasis Spindžiaus ežero ir Skrebio miško

Praėjus visais Neries regioninio parko pažintiniais takais, atėjo laikas pasidairyti plačiau. Ir čia be konkurencijos buvo nuspręsta – Aukštadvaris. Unikali ir mistiška erdvė, padavimuose pripildyta velniavos, o realybėje – neapsakomais gamtos turtais. 

Šiam šeštadieniui – net du pažintiniai takai. Pirmas – Žaliasis takas, jis gi Strėvos takas, Spindžiaus miško ar ežero pažintinis takas. Takas su daugeliu vardų. Bet kaip mes jį bepavadintumėm, apsilankyti čia verta visais metų laikais. Žiemą galima grožėtis baltais sniego apdarais, ieškoti išdžiūvusių retų augalų liekanų, pavasarį stebėti gamtos nubudimą, o rudenį – jos pasiruošimą kasmetiniam poilsiui. Na ir, žinoma, vasarą čia galima rasti po bent nedidelį stebuklą vos ne už kiekvieno medžio ar kupsto.

Taigi, Spindžiaus žaliasis takas, kaip pateikiama informacija internete, yra 7,5 km ilgio (nors nuėjome gerokai daugiau – 8,65 km). Prasideda jis prie Stankos ežero, toliau vingiuoja Strėvos upės pakrante iki Spindžiaus ežero. Čia tęsiasi ežero pakrante, o ežero pabaigoje, ties Spindžiaus ir Spindžiuko protaka, pasuka atgalios ir pravingiavęs pro Strėvos įgriuvą, grįžta į išeities tašką. 

Take keletas kalnelių – Šaltinių ir Orchidėjų, antroje dalyje – Drabužininkų pilkapiai. Taigi, pasižiūrėti tikrai yra ką. Jau ne pirmą kartą ir ne pirmus metus lankausi šiame take, bet pirmą kartą sugebėjau praeiti jį visą.

Ką gi pamatėm? Pirmiausia, tai susipažinau su labai gražia eglynų samana – rožiasamanę (Rhodobryum roseum), tarp rusvųjų lizduolių (Neottia nidus-avis) užmatėm statųjį atgirį (Huperzia selago), o aplinkui visur buvo gausu pataiso varinčiaus (Lycopodium annotinum). Spindžiaus pakrantėje aptikome fiziškai apsaugotą smiltyninio gvazdiko (Dianthus arenarius) augimvietę ir gausius šiurkščiojo asiūklio (Equisetum hyemale) sąžalynus. Nutirpus sniegui dar kur ne kur matėsi plačialapių klumpaičių (Cypripedium calceolus) ir blandžių (Platanthera) sėklojai, o prie Strėvos įgriuvos, kitoje kelio pusėje, užmatėme sniego atakas atlaikiusią miškinę leliją (Lilium martagon). 

Nuostabūs ir Spindžiaus – Spindžiuko protakos vaizdai, mistiškumu neatsilieka Drabužninkų pilkapiai. O Strėvos įgriuva kaip visada buvo savo vietoje… Deja, negaliu nepaminėti, kad visas tako grožis yra sutelktas pirmojoje jo dalyje. Žygiuojant antrąja šiuo metų laiku, belieka slidinėti apledėjusiu žvyrkeliu. 

Skrebio miško takas daugiau nei dvigubai trumpesnis už Žaliąjį, tik trys kilometrai.

Praeitais metais lankiausi čia gegužės pabaigoje. Tada takas nustebino įstabiais žiedų kilimais. Dabar gi čia buvo dar pilna sniego. Bet nepaisant to, būtent čia pavyko atrasti pirmąsias žydinčias žibutes.

Takas dar labai jaunas, įrengtas tik 2018 metais. Jis nusidriekia per Aukštadvario girininkijos valstybinį mišką, Aukštadvario regioninio parko Skrebio botaninį ir Mošos archeologinį draustinius. Take yra I tūkst. piliakalnis ir trys pilkapynai. 

Šiuo metų laiku turbūt labiausiai atraktyvus objektas – patvinęs Mošios upelis.