Žygis viržynais

Balandžio 1 dieną Dieveniškių regioninis parkas organizavo žygį Rūdininkų biosferos poligone. Ne paslaptis, kad greitu metu, kaip bebūtų gaila ir pikta, čia įsikels kariškiai, ir lankymasis poligone bus grietai apribotas. Šis žygis – lyg ir atsisveikinimas su poligono viržynais. Todėl suskubau registruotis, bijojau, kad nebeliks laisvų vietų. Ir ką jūs manot – aš buvau vienintelis žygio dalyvis. Kad mums dviese nebūtų liūdna su parko ekologe Aleksandra, prisijungė ir regioninio parko direkcijos kolektyvas.

Susitikome Rūdininkuose prie bažnyčios ir iš karto patraukėme link viržynų. Čia šalikelėje palikę automobilius, patraukėme smėlynais. Vos išlipusius iš automobilių mus pasitiko šernas, bet prie kompanijos neprisijungė, nubėgo savais reikalais.

Vietos man buvo gerai pažįstamos. Perlipę pirmąją kopą, užlipome į Kuliamo kalną (jo pavadinimo lyg šiol nežinojau). Šio metų laiko atrakcija, be jokios abejonės – šilagėlės. Sunkiai joms šį pavasarį sekasi žydėti. Juk daugiau nei mėnesį nebuvo jokio lietaus, o smėlynuose tirpsmo vanduo jau senai susigėręs į gilesnius sluoksnius. Bet šilagėlės laikosi, nepasiduoda. atradome jų ir motociklininkų išvažinėtose vietose, ir viržiuose, ir net ant keliukų. Spalvinės formos – įprastos, šiek tiek į melsvumą, šiek tiek į rausvumą. Viena, tiesa, buvo su baltu viduriuku. Bet visiškų albinosų neužmatėm. 

Iš parko ekologės pasakojimo daug sužinojau apie gamtotvarką, vykdomą šiose vietose. Pasirodo, ne tik miškininkai kerta medžius pagal aplinkos ministro patvirtintą Rūdininkų biosferos poligono gamtotvarkos planą. Kadaise čia buvo išvalyti keturi apskritimai, kurių kiekvieno plotas 1,5 hektaro. Tiesiog su virve buvo brėžiamas apskritimas, kurio viduje buvo raunamos pušys, viržiai, kita stambesnė augmenija. Liko tik eraičinai ir kerpės. Šie apskritimai matosi ir ortofoto nuotraukoje. Juose gausiau auga šilagėlės. 

Atsipalaidavę ir beklaidžiodami viržynais, priėjome ir žemynines kopas, įsiamžinome prie sprogdinimų duobės, kurioje vis dar aktyviai naikinamos čia surastos „velnio priemonės“ – tarybinių laikų sprogmenys. Šiek tiek mūsų klaidžiojimų nuotraukų. 

Vingiuotais takeliais priėjome Šulnio ežero prieigas. Tada papelkiu patraukėme atgalios link automobilių. Pelkėje praskrido gervė, ant keliuko – kurtinių pėdsakai. Nors paukščių nesigirdėjo, matyt ne kokios giesmės, kai taip vėjuota. Pelkėje visai prie pakraščio matėsi daugybė apskritų akivarų – karinių treniruočių palikimas. Jei smėlyje aviacinės bombos palieka gilias duobes, pelkėje po sprogimo susidaro ilgai „neužgyjantys“ akivarais. Jie ypač pavojingi žiemos metu, nes po sniegu jų nesimato. 

Taip praėję beveik 6 kilometrus grįžome prie automobilių. Toliau sekė dalinimasis patirtimi , įspūdžiais ir pastebėjimais miško pavėsinėje prie informacinio stendo. Užkandžiai, grilis, dešrelės. Puiki išvyka – didelis dėkui parko organizatoriams. Nors buvo ir liūdna, kad tokios nuostabios vietos bus naudojamos kariniams tikslams. Nieko nepadarysi – kai ginklai žvanga, mūzos tyli, o gamta tada niekam neberūpi.