Anksčiau ar vėliau pavasaris visus ima ginti gamton iš namų. Ir pirmiausia, ko ieškome – tai žiedai. Šilagėlės, žalčialunkiai, rūteniai, plukės, šalpusniai… Visi suskumba pražysti dar spaudžiant nemažoms naktinėms šalnoms. Žibutės – taip pat vienos iš žydėjimo pionierių. Ir panašu, kad žibuokliavimo įspūdžiai taps Kiemelio kasmetinio įrašo tema. 

Žibučių mūsų miškuose tiek daug, kad nesukdami sau galvos jų prisiskinam bent puokštelę ir pasimerkiam namuose, besistengdami įnešti to pavasarinio dvelksmo į mūsų buitį. Dėl to nuostolio populiacijoms tikrai nepadarome. Ir nors aš gana kategoriškai, su tam tikromis išlygomis, žinoma, esu prieš bent kokį laukinių augalų kasimą, bet žibutės, parsineštos iš miško ir pasodintos  darželiuose ar kur šalia sodybų, man neatrodo joks nusikaltimas. 

Tačiau pats labiau mėgstu jomis grožėtis gamtoje ir įsiamžinti nuotraukose. Taigi, jau eilę metų bent kartą išsiruošiu gamton pažibuokliauti.

Šį sykį – kompleksinis apsilankymas Babėnų karjere ir šile Kėdainiuose bei pasikarstymas Ringaudų šlaitais netoli Kauno. 

Nakčia buvo šiokia tokia šalna, todėl anksti žibuokliauti važiuot neverta, iš namų pajudėjau 8 valanda, pusę dešimtos Kaune prisijungė bendražygis. Kaip atsidūrėme Kėdainiuose, net nepastebėjau. Po ramios nakties diena pasitaikė gana vėjuota – „pats tas” makrofotografijai. 

Pirmiausia užsukome į Babėnų karjerą. Ne, ne, ne žibučių. Norėjau pasidairyti, gal jau sudygusios čia augančios vyriškosios gegužraibės. Deja, daigai dar slėpėsi po žeme ar buvo vos vos išdygę, o šių orchidėjų stiebai yra per silpni, kad išliktų statūs ir būtų pastebimi pavasarį. Bet pašiurpino kitas reiškinys – didėjančių duobučių skaičius augimvietėje. Kažkas čia įsisukęs ir masiškai kasa šalmuotasias gegužraibes. Duobutės dešimtimis. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad galiausiai aplinkosaugininkams pavyks šiuos brakonierius sugauti ir tinkamai nubausti, nes priešingu atveju belieka tikėtis, kad kažkaip už šias piktadarystes pasitvarkys  karma, tik šito mes niekada nesužinosim. 

Šiek tiek sugadintomis nuotaikomis apvažiavome karjerą ir pasistatėme automobilį Babėnų šilo pakraštyje. Pasirinkome vieną takelį, kurio pakraščiuose augančias žibutes ir patyrinėjome. 

Praeitais metais buvau atkreipęs dėmesį į mėlynųjų žibučių žiedų morfologines formas: neįprastus vainiklapius, jų skaičių, kuokelių spalvą, jų dydį ir gausumą, ar net kuokelių nebuvimą. Šiemet pagrindinį dėmesį skyrėme spalvoms. Ir mums sekėsi. Radome visą plotelį išsibarsčiusių absoliučių albinosių. Nė lašelio kitos spalvos. Kitoje vietoje radome keletą tarpinių variantų, lyg būtų susikryžminusi balta ir rausva (nors visiškai rausvų šalia nebuvo). Į mėlynųjų atspalvius jau net nebekreipėme dėmesio. 

Taigi, Babėnų šile – dvi neįprastos variacijos. Toliau patraukėme link Ringaudų. Čia net gatvės pavadinimas atspindi esmę – „Žibučių”. Iš vienos pusės – lenktynininkų trasa, iš kitos – statūs žibutėmis nusėti šlaitai. Paskubomis užkandę, pradėjome jais karstytis. Ir čia nenuvylė ružavos variacijos. Nors negaliu pasakyti, kad jų buvo be galo daug (matyt geriausių plotelių neaptikome), bet pavienės žibutės įvairavo nuo labai šviesių iki gana potamsių tonų. 

Nežinau, kodėl taip gaunasi, bet kai tu praleidi visą dieną su žibutėmis (ar bent kuriuo kitu augalu), grįžti pilnas įspūdžių, bet kai sėdi apie tai rašyti, viskas išeina labai lakoniškai. Gal todėl, kad geriau apie viską pasakoja vaizdas. Taigi, kaip visada į įrašą integravau nuotraukų galerija. 

Atrodo, visas pagrindines spalvines formas rasti pavyko, belieka surasti pilnavidurę.

Nepraleiskite progos! Lietuvoje žibutės žydi apie penkias savaites, kurios pavasarį pralekia labai greitai.