Šios šilagėlės giminaites vėjalandes šilagėles šiemet gamtoje pradėjau tikrinti gana anksti – kovo 20 dieną, rezultatai nuliniai. Po savaitės, kovo 27, jos jau puikavosi. O galutinai „šilagėliavimą” galima būtų užskaityti balandžio 1, žygio su Dieveniškių RP darbuotojais metu. Kaip vienai rūšiai trijų kartų metuose, manau, pakanka. 

Kita rūšis – paprastoji šilagėlė – auga mano rožyno pakraščiuose. Neturiu laukinių formų, Auginu kultūrines, sėtas, sodintas daigais, gautas iš draugų. Puikios gėlės, žydinčios ne vieną savaitę. Gerais metais laistomos sugeba žydėti ir tris kartus, paskutinį – jau miškuose pasirodžius raudonikiams. Žydėjimo metu nuo vėjalandžių nesiskiria. Skirtumai išryškėja po to, pradėjus augti lapams. 

Pasiduoda jos ir persodinamos. Kartą gavau dovanų penkis daigus per pačius vasaros karščius. Iškasta buvo su nedideliu šaknų gumulu. Ir taip jau gavosi, kad negalėjau iš kart pasodinti. Daigai pavėsyje prabuvo kelias dienas. Iš penkių prigijo trys, ir kuo puikiausiai pražydo sekančiais metais. Vėjalandės šilagėlės, manau (nes nesu bandęs), tikrai neišgyventų tokių „likimo išbandymų”. 

Taigi, nors ir nedidelė, bet labai man miela paprastosios šilagėlės kolekcija.