Autoriaus Archyvai: admin

Sfinksai

Tikrai nesu durgelių ar kitų vabzdžių mėgėjas, bet vieni jų man atrodo įdomūs. Tai – sfinksai (Sphingidae). Ir paaiškinti, kodėl, taip pat negaliu. 

Akiuotasis sfinksas

Deja. nedaug jų buvau sutikęs. Dabar, ilgais žiemos vakarais, peržiūrinėdamas vasaros sezonų nuotraukas, atrinkau keleto rūšių, kurias man pasisekė užfiksuoti nuo 2019 metų, nuotraukas. Įdomiausia, kad ta pati rūšis gali būti arba vikšro, arba drugio stadijoje. Kiaušinėlių ar lėliukių tikrai neieškojau, o jei ir būčiau radęs, greičiausiai nesuprasčiau, ką radau. Skaitykite toliau →

Grybavimas 2022

Mano pomėgiai ir veiklos labai gerai išsidėsto metų eigoje. Žiemą – žygiai aplink ežerus ir pažintiniais takais, pavasarį ir rudenį – yamadorių paieškos ir ruošinių kasimas, vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį – pelkės ir orchidėjos. 

Bet viena aistra čia įsiterpia jau nuo vidurvasario – grybavimas. Nuo vaikystės esame išmokyti skaičiuoti baravykus tiesiog juos renkant. Todėl rezultatus susumuoti visai nesunku. Gaila, kad tik 2019 metais kilo mintis susikurti Excel failiuką ir juos fiksuoti pamečiui. 

Taigi, 2019 metais visa šeimyna surinko 229, 2020 – 2456, 2021 –  388 baravykus. Ir štai atėjo 2022-ieji. Visiškos nesėkmės metai. Mūsų kraštuose, kur grybaujame, baravykai nutarė nebesirodyti. Per visą sezoną jų radome vos 17. Žinoma, pasikliaujant socialinių tinklų nuorodomis, galima buvo pavažiuoti kiek tolėliau ir pabandyti laimę kituose Lietuvos regionuose. Bet tam paprasčiausiai nebuvo laiko. 

Tiesa, jau kuris laikas kiekvienais metais išbandau vis kokią naują, iki šiol nevalgytą grybų rūšį. Pernai Kuršių Nerijoje išvandžiau raudongalvį baravykūną  (Aureoboletus projectellus), šiemet – rudąjį trimitėlį (Craterellus tubaeformis).  Taigi, bent dalinai sezoną galima užskaityti ir laukti sekančių metų. 

Kelionė į Krokuvą

Kai rugpjūčio mėnesį draugai paskelbė apie savo parodos atidarymą rugsėjo 1 dieną Krokuvoje, labai panorau ją aplankyti. Peržiūrėjau daugybę variantų. Skrydis lėktuvu yra brangus, važiavimas automobiliu – ir brangus, ir varginantis. Turėjo būti kažkoks sprendimas. Ir jis atsirado – netikėtai socialiniuose tinkluose radau Makaliaus siūlomą kelionę savaitgaliui į Krokuvą autobusu. Trys dienas su papildomais lankytinais objektais. Ir kaina pasirodė labai net gi patraukli. Tad ilgai nesvarstydamas, ją įsigijau. 

Šiek tiek keblu buvo atrinkti nuotraukas šiam pasakojimui. Bet po ilgų svarstymų nusprendžiau kiekvienoje iš penkių fotogalerijų palikti tik po 9 nuotraukas. Buvo nelengvas uždavinys jas galiausiai atrinkti. Skaitykite toliau →

Gudobelių diena

Spalio penktoji – gudobelių diena!

Kad kiek, tai būčiau jas ir visai pamiršęs šiemet, bet kai šiandien pasitaisė vakarop taip netikėtai oras, prisiminiau ir nulėkiau į savo pelkėtas pievas pasiskinti. Ko ne pilnas krepšiukas jau džiūsta „zylėse”, išdžiovintos keliauja į arbatas – puikus „kardio” komponentas.

  

Putinų diena

Nusikelkine kiek ankstėliau į rudenį – spalio jeturioliktąją. Putinų diena!

Turbūt geriausias metas savaitės eigoje – penktadienio vakaras. Darbinis telefonas 15:45 jungiamas velniop iki pirmadienio 8:00, ir kardinaliai viskas gyvenime pasikeičia.

Šiam penktadieniui – pelkės kanalai ir putinai… Slankioji bebrų takais kol susirandi putino krūmą. Tada prasideda akrobatika (krūmas tai ant šlaito, nugarmėt vandenin nėra jokio noro), visaip ten rangaisi kol nusirenki visas uogas. Paukščiams pas mus putinai nėra kažkas labai geidžiamo – jie sutaršo gudobeles ir zyboldo obuoliukus, o šermukšniai taip ir styro iki pavasario visi susiraukšlėję. Tad, kad gėris neprapultų, prasisuku aš. Skaitykite toliau →

Pirmasis sniegas

Pirmas šaltis ir sniegas… Nu kaip gi nepasidžiaugus, nepasidalinus įspūdžiais ir emocijomis. Ankstesniais metais jie man keldavo kažkokį smagų emocinį pakilimą – pagaliau atėjo žiema. O šiemet supratau, kad gerokai labiau už pirmąjį džiaugsiuosi paskutiniuoju sniegu.

Kaip ten bebūtų, nieko nelaukdamas atidariau savo pasivaikščiojimų po Juodšilių upelio slėnį ciklą. Pasivaikščiojimas trunka kiek daugiau nei pusvalandį, nes 2,2 km nueinu maždaug stabiliai 3,9 km/val greičiu. Neskubėdamas, pafotografuodamas… Skaitykite toliau →

Pažintys su trimitėliais. Rudasis

Lietuvoje tradiciškai renkama ne tiek jau daug grybų rūšių. Tikrai nesivarginame padidinti jų racioną ant savo stalo, o ir kam – daugumai lietuvių užtenka ir grybų karaliaus – baravyko. 

Bet štai šiemet bent jau mūsų kraštuose su baravykais prastai. Šiek tiek pasirodę vasaros pabaigoje, rudenį jie visiškai nesiruošė dygti. Matyt pats metas išbandyti kitokias rūšis. 

Vieni tokių visai neblogų (pagal aprašymus) grybų – trimitėliai (Craterellus). Jų yra keletas rūšių: paprastasis, juodasis, rudasis. Pernai savo apylinkėse buvau aptikęs juodųjų trimitėlių. Bet kadangi buvo daug „tradicinių” grybų, nutariau jų ragavimą atidėti sekantiems metams. O šiemet jie net nepasirodė. Skaitykite toliau →

Česnakinė Bražuolė

Nors tikrai žinojome, kad meškiniam česnakui žydėti dar anksti (žiedais jis apsipila pirmąją birželio savaitę), bet tas nesutrukdė bet kokiu oru nusiteikti pasivaikščioti Bražuolės slėnyje ir paieškoti jo žiedų. Gerai išsimiegoję, sekmadienį, gegužės 22 dieną nuvykome į Bražuolės stovyklavietę. Palikę automobilį stovėjimo aikštelėje, patraukėme upelės pakrante. 

Geras miško keliukas greitai baigėsi ir prasidėjo klampynės. Ėjimo tempas tapo lėtas. Juolab, kad dažnokai stabteldavome. Čia Bražuolė „suskyla” tai į dvi, tai net į penkias vagas, sudarydama daugybę salelių. Nepakartojamas vaizdas. Nors fotoaparatą traukti iš kurpinės neskubėjau – buvo nenusakomai viskas šlapia po vakarykščio stipraus lietaus. Skaitykite toliau →