Nors žiema vis dar spardosi, kalendorinis pavasaris netruko peržengti slenkstį. Visiems smalsu, koks jis bus. Dar žiemą, padedami barsuko, spėliojame, ar greitas bus atšilimas, ar staigiai pabus gamta. Yra ir kitų senolių spėjimo būdų, pavyzdžiui, pagal pirmas tris pavasario dienas. Kovo pirmoji parodo, koks bus pavasaris, antroji – vasara, trečioji – ruduo. Visos šios dienos šiemet ganėtinai lepino su orais. Pirmoji pavasario diena buvo saulėta, rami. Antrosios rytas apsiniaukęs, bet netrukus pradėjo blykčioti saulė, kurios artėjant pietums buvo vis daugiau, o vakaras išvis buvo saulėtas. Trečioji diena – saulė pro debesis, kurių vis buvo tai daugiau tai mažiau. Nė lašo lietaus, nė vienos snaigės. Vadinasi, 2022 metų vegetacijos sezonas turėtų būti gana sausas, ir saulės sulauksime nemažai. Skaitykite toliau
Temos Archyvai: Žygiai
Sekmadieninis maršrutas: Terešiškės – Rūdininkai – Senieji Maceliai
Šiandien pusę dienos skyriau gana dažnai lankomoms vietoms – pravažiavau maršrutu pro Terešiškes, Rūdininkų biosferos poligoną, iki pat Senųjų Macelių. Nelabai galiu pasakyti ir koks šio žygio tikslas. Kažko rasti negalėjau tikėtis… Gal tiesiog pasižvalgyt, kaip atrodo vietos, kuriose lankysiuos vasarą. Skaitykite toliau
Aukštadvario regioninio parko takai. Žaliasis Spindžiaus ežero ir Skrebio miško
Praėjus visais Neries regioninio parko pažintiniais takais, atėjo laikas pasidairyti plačiau. Ir čia be konkurencijos buvo nuspręsta – Aukštadvaris. Unikali ir mistiška erdvė, padavimuose pripildyta velniavos, o realybėje – neapsakomais gamtos turtais.
Šiam šeštadieniui – net du pažintiniai takai. Pirmas – Žaliasis takas, jis gi Strėvos takas, Spindžiaus miško ar ežero pažintinis takas. Takas su daugeliu vardų. Bet kaip mes jį bepavadintumėm, apsilankyti čia verta visais metų laikais. Žiemą galima grožėtis baltais sniego apdarais, ieškoti išdžiūvusių retų augalų liekanų, pavasarį stebėti gamtos nubudimą, o rudenį – jos pasiruošimą kasmetiniam poilsiui. Na ir, žinoma, vasarą čia galima rasti po bent nedidelį stebuklą vos ne už kiekvieno medžio ar kupsto. Skaitykite toliau
Žemaitijos piliakalniai
Žemaitijos piliakalniai buvo suplanuoti savaitę anksčiau, Deja, kovidas ir kiti rūpesčiai šiuos planus pakoregavo – žygis nusikėlė vasario 19 dienai, vos kelioms dienoms po Aukštaitijos išvykos. Mūsų klimato sąlygomis „suplanuoti orus” yra neįimanoma, tad prieš kalias savaites net negalėjom įtarti, kad būtent tą dieną Lietuvoje siautės uraganas Junis (Eunice). Bet turint mintyje, kad neskrisim, jūroje neplaukiosim, o ant žemės pas mus dažniausiai saugu, nutarėm surizikuoti.
Ir neapsigavom. Karstantis po piliakalnius audros metu įspūdžių spalvos tik paryškėjo. Vėjas jų viršūnėse košdavo taip stipriai, kad atrodė ausyse įkišti švilpukai. Skaitykite toliau
Aukštaitijos piliakalniai
Žiemos laikas senka, piliakalnių žaidimas tęsiasi. Vasario 16-ąją nutarėm atšvęsti žygyje po Aukštaitijos piliakalnius. Šiame žaidime piliakalniai kryptims kažkaip gavosi paskirstyti nelabai proporcingai. Dzūkijos krypčiai jų teko net penki, o štai Aukštaitijai – tik du taškai. Bet vienas jų – piliakalnių kompleksas, tad visumoj turėjom įveikti net keturis kalnus.
Bet apie viską nuo pradžių. Apšilimui maršruto pradžioje buvo nužiūrėtas Šventos pažintinis mitologinis takas, einantis nuo Sirvėtos regioninio parko direkcijos. Tai 2014 metais įrengtas 1,3 km ilgio žiedinis takas, pilnas įvairiausių mitinių būtybių skulptūrų. Aušlavis, Ežerinis, Gabija, Giraitis, Javinė, Kelukis, Kremata, Maumas, Medeina, Upinis, Žemėpatis, Žemyna… Ir tai dar ne viskas. Pažintiniuose stenduose galima išsamiau su jais susipažinti. Kiekvieno pristatymui po pastraipą – dvi: kas toks, ką veikė, už ką buvo atsakingas? Tokiuose takuose ne tik atsipalaiduoji vaikštinėdamas gamtoje, bet ir sužinai kažką naujo, visiškai su gamta nesusijusio. Skaitykite toliau
Dzūkijos piliakalniai
Štai ir pradėjome pagaliau ilgai lauktą VSTT inicijuotą žaidimą „Aplankyk 10 piliakalnių”. Praėjusį sekmadienį, vasario 6 dieną įveikėm Dzūkijos kryptį, o su ja ir pusę žaidimo – penkis piliakalnius. Maršrutas priminė Bermudų trikampį.
Nuvažiavome 341 km, pėstute nuėjome (belaipiodami kaskart ko ne į 30 metrų stačiašlaičius kalnus) ne daugiau 7 km. Žinoma, nusifotografavome kiekvienas prie kiekvieno piliakalnio – tokios žaidimo taisyklės. Skaitykite toliau
Pusiaužiemis
Sausio 25 dieną turime pusiaužiemį – metą, kai kiekvienas gamtos mylėtojas stengiasi pasivaikyti barsuką, įkyriai klausinėdamas jo, koks bus pavasaris. Šiemet pusiaužiemis yra darbo diena, tai dauguma barsukų liko saugūs, nes įkyrus klausinėtojai sėdėjo nuotoliniuose savo darbuose ir barsukams proto nekapstė. Skaitykite toliau
Ir dar šis tas…
Nors dar vakar vaikščiojom Karmazinų pažintiniu taku, šiandien vėl atsidūriau netoliese, todėl nutariau pamatyti dar kelias likusias „taškines” Neries regioninio parko įžymybes: Veigeliškių ąžuolą, Ąžuolų karalienę ir Karmazinų piliakalnį. Visos jos išsidėsčiusios netoli viena kitos. Skaitykite toliau
Neries regioninio parko takai. Karmazinai
Savaitgalis po savaitgalio, ir artėju prie Neries regioninio parko pažintinių takų pabaigos. Šiandien – penktasis iš šešių – Karmazinų pažintinis takas. Pats ilgiausias, bet tikrai ne sunkiausias.
Pasirinkome gerą maršrutą. Jei eiti nuo pat pirmosios mašinų stovėjimo aikštelės (būtent į ją pagal nutylėjimą atveda navigacija), ties pilkapynu sukti dešinėn link Neries, tai beveik visą laiką tenka leistis. Tik priėjus Velniakampį reikia įtempt visas jėgas ir užkopt į 60 metrų aukščio kalną gana patogiai suręstais laiptukais, ir toliau takas vėl faktiškai visą laiką leidžiasi žemyn.
Taigi, mums atsitiktinai pasisekė – būtent tokį maršrutą ir pasirinkome. Kadangi prieš mūsų žygį stipriai pasnigo, viskas atrodė balta, švaru, gražu. Miškas pradėjo žavėti vos išlipus iš automobilio. Mašinų stovėjimo aikštelėje buvom vieni. Skaitykite toliau