Visuotinės pandemijos laikais kiekvienas išvažiavimas į gamtą – didžiulė vertybė. Judesys, grynas oras, atsipalaidavimas. Rudeniop šios išvykos neretai turi ir kilnų tikslą – pasigrybauti.
Pavasariniai grybai mūsų šeimoj niekada nebuvo prioritetas (nebent fotosesijoms), taigi žvalgytis pradedam jau nuo birželio. Skaitykite toliau
Nors dar vakar vaikščiojom Karmazinų pažintiniu taku, šiandien vėl atsidūriau netoliese, todėl nutariau pamatyti dar kelias likusias „taškines” Neries regioninio parko įžymybes: Veigeliškių ąžuolą, Ąžuolų karalienę ir Karmazinų piliakalnį. Visos jos išsidėsčiusios netoli viena kitos. Skaitykite toliau
Savaitgalis po savaitgalio, ir artėju prie Neries regioninio parko pažintinių takų pabaigos. Šiandien – penktasis iš šešių – Karmazinų pažintinis takas. Pats ilgiausias, bet tikrai ne sunkiausias.
Pasirinkome gerą maršrutą. Jei eiti nuo pat pirmosios mašinų stovėjimo aikštelės (būtent į ją pagal nutylėjimą atveda navigacija), ties pilkapynu sukti dešinėn link Neries, tai beveik visą laiką tenka leistis. Tik priėjus Velniakampį reikia įtempt visas jėgas ir užkopt į 60 metrų aukščio kalną gana patogiai suręstais laiptukais, ir toliau takas vėl faktiškai visą laiką leidžiasi žemyn.
Taigi, mums atsitiktinai pasisekė – būtent tokį maršrutą ir pasirinkome. Kadangi prieš mūsų žygį stipriai pasnigo, viskas atrodė balta, švaru, gražu. Miškas pradėjo žavėti vos išlipus iš automobilio. Mašinų stovėjimo aikštelėje buvom vieni. Skaitykite toliau
Neries regioninio parko pažintinių takų iššūkis tęsiasi! Šiandien – Dūkštos pažintinis takas. Nors paties parko pristatomas kaip pats sudėtingiausias, man jis tikrai pasirodė lengvesnis nei Grabijolų. O ir populiaresnis – lankytojų buvo pilnos visos trys automobilių stovėjimo aikštelės.
Bet apie viską iš eilės. Atvykome gal kiek prieš 11 valandą. Oras buvo apniukęs, gražių nuotraukų tikėtis neverta, taigi, ramiai pradėjome eiti taku. Pasiklysti čia tikrai nėra kaip. Pirmiausia, takas gerai išmintas, be to, rodyklės, informaciniai stendai ir įspėjamosios lentelės sudėtos tobulai kruopščiai.
Taip jau gavosi, kad šį sykį mane „ant ledo” paliko visi bendražygiai ir į suplanuotą žygį Grabijolų pažintiniu taku teko vykti vienam. Nežinau, gerai tai ar blogai, nes kai eini vienas, pasirenki savo tempą. Antra vertus, Grabijolų takas labai jau kalvotas, su daug skardžių, stačių pakilimų ir nusileidimų, tad nėra toks jau nekaltai nepavojingas – geriau tenai vykti su kompanija. Bet kaip jau gavosi, taip gavosi.
Kaip ir kitus Neries regioninio parko takus, Grabijolų pažintinį taką rasti yra nesunnku – jo koordinatės yra navigacijoje. Pusė šimto kilometrų nuo namų – ir aš jau vietoje. Geras ženklas – pakeliui teko praleisti traukinį. Atvykus tylu, ramu, automobilių stovėjimo aikštelėje nė vienos mašinos. Reiškia take būsiu vienas.
Sekantis pagal ilgumą po Saidės Neries regioniniame parke yra Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas. Informaciniuose stenduose jo ilgis nurodomas 2 km. Deja, takas išgyvena ne pačius geriausius laikus. Medinė jo danga beveik visa išardyta, takas nebėra žiedinis, nes perbristi jo viduryje esančią pelkę ne kiekvienam pavyktų. Bet dėl to tai nemažiau puiki pasivaikščiojimų vieta, juolab, kad galima apeiti taką „tauro ragų” formos maršrutais iš abiejų pusių – kelias pailgėja iki 4 kilometrų.
Taigi, pratęsėme pažintį su Neries regioniniu parku ir sausio 2 dieną nuvažiavome prie Dūkštų ąžuolyno. Oras buvo bjaurus. Po atšilimo vėl pašalus, žemės paviršių dengė ledukas, kurį nuo pat ankstyvo ryto lengvai apsnigo. Po to padavė dar sniego, kuris gan greitai perėjo į lijundrą. Slidumo viršūnė! Teko eiti labai atsargiai. Skaitykite toliau
Prie didžiojo Saidės akmens
Naujųjų metų iššūkiai neretai prasideda dar seniesiems nesibaigus. Štai kitiems metams nusimačiau žiemos metu aplankyti visus Neries regioninio parko pažintinius takus, kurių nei daug nei mažai – šeši. Visi takai skirtingo ilgio, nuo 1 iki 7 kilometrų. Taigi, turėtų būti įdomu palaipsniui didinti atstumą, o kartu su juo ir žygiui tenkantį krūvį. Vasaros žygiai būna labai intensyvūs, o štai žiemos migio ramybė kažkaip išlepina organizmą jeigu jo netreniruoji. Todėl gal visai neprošal kas savaitę nors ir ne pačiu geriausiu metų laiku susipažinti vis su nauju pažintiniu taku.
Kūčios ir Kalėdos yra ne tik šeimos susibūrimo metas, bet ir nemažas iššūkis organizmui kita prasme – persivalgymo ir persisėdėjimo. Pirmiausia bent parą praleidžiame virtuvėje kol paruošiame Kūčių stalą, po to visko „ragaujame” kol prisiragaujame. Kadangi tradiciniai patiekalai mums labai skanūs, o bendravimas prie stalo kramtant tiesiog užburia, po to jaučiamės sunkiai. Vienas iš būdų atsikratyti sunkumo – paklampoti sniegu gryname ore. Juk nuo seno žinomas posakis „Deguonis sutvarko visas problemas”. Skaitykite toliau
Lietuvos klimatas pasižymi ryškiu sezoniškumu – keturi metų laikai, bekeičiantys vienas kitą, skiriasi iš esmės ir savo sąlygomis, ir gamtos išvaizda. Nežinau, gerai tai, ar blogai, bet bent jau ne nuobodu. Manau, su manim sutiks kiekvienas gamtininkas, kad žaviausia iš visų yra vasara, kai gamta stengiasi per trumpą laiką suvešėti ir pasirūpinti palikuoniais. Žiemą belieka tik grožėtis akiai mielais užpustytais vaizdais.
Nepaisant sezoniškumo, kiekvieni metai būna vis kitokie. Ir šie skirtumai pradeda ryškėti vos prasidėjus pavasariui. Kartais jis būna ankstyvas, šiltas ir sausas, kartais, kaip ir 2021 – vėlyvas, vėsus ir lietingas. Pavasaris užduoda toną likusiai metų daliai.
Praėję metai man buvo labai intensyvūs kelionių ir žygių atžvilgiu – jų buvo virš 100. Automobiliu nuvažiavau 19 223,5 km, pėsčiomis nuėjau 566,83 km. Apie visas savo keliones ir įspūdžius stengiausi papasakoti internete. Esu „užkūręs” keturias gamtines svetaines: Bonsai Vilnius – apie bonsų kultūrą, medžius, jų auginimą, miškus; Musėkautą – apie vabzdžiaėdžius augalus ir orchidėjas, jų aplinką, pelkes ir šlapynes; Tvenkinuką – apie vandens telkinius, jų augmeniją ir gyvūniją; Kiemelį – apie visus kitus gamtos objektus, kurie nepatenka į pirmųjų trijų svetainių tematiką. Skaitykite toliau
Šiais metais metų organizmų kompanijoje atsirado ir vaivoras, Vaccinium uliginosum.
